Andre Schützenhoferio nuotrauka (naudojama pagal „CC0 Creative Commons“ licenciją)
Guido Zeccola

Pakeliui į muziką

Mano tikslas nėra parašyti estetinį-muzikinį tekstą, kadangi muzika nesileidžia aprašoma. Tad tikiuosi, kad skaitytojas skaitys tarp eilučių. Su sąlyga, kad ką čia teigiu, yra tiesa, joks aiškus muzikos esmės apibrėžimas nėra įmanomas. Todėl negaliu parašyti įprastinės esė. Šis tekstas yra perkurta ankstesnės straipsnių serijos apie muziką versija.

Muzika kalba mums, ji kalba man.

Aš privalau klausyti. Kalba, sisteminė, akademinė kalba, nepriklauso šiam raštui. Aš bandau sudėlioti skirtingus gabalus kaip mozaiką, kad galėčiau pasakyti tai, kas antraip liktų nepapasakota.

MUZIKA IR ŽODIS

Mes kalbame apie muziką kaip apie visatos kvintesenciją, kurioje ji veikia tarsi demiurgas. Muzika yra ne tik „organizuota netvarka“, kaip kartą ją apibūdino Edgaras Varèse. Muzika turi užduotį įvesti chaose pozityvią tvarką. Aš kalbu apie muzikos pirminę reikšmę, kilusią iš graikų mousik. Šis graikiškas žodis siejasi su mūzomis: grupe deivių, kurios antikinėje mitologijoje laikytos poezijos, muzikos, vaizduojamojo meno, šokio, fizinio lavinimo, dvasinio tobulėjimo įkvėpėjomis ir globėjomis. Graikiško termino mousiké (arba mousiké techné – „muzikos menas“) pirminė reikšmė buvo kita, daug platesnė – tai, ką mes šiandien vadiname muzika, sudaro tikrai svarbi, bet ribota to dalis.

O dėl kalbos, daug žodžių, mūsų vartojamų bendraujant, turi paslėptą pirminę reikšmę, kurios mes jau nebežinome. Archajinis žmogus visai kitaip jautė savo žodžius, kadangi suvokė juos kaip dievų dovaną. Šiandien turime visiškai kitokį santykį su jais. Tačiau kai modernus žmogus rašo eiles arba kuria muziką, žodžiai gali staiga stebuklingai susigrąžinti tą reikšmę ir ritmą, kurį kadaise turėjo.

Eilėraščio žodžiai paaiškina. Aforizmas perteikia tikrąją poezijos esmę. Žodžius, tonus, posakius, kurių mes nesugebame pasiekti ir naudoti kasdienio gyvenimo konkrečiose situacijose, galime paaiškinti raštu, piešiniu, naudodami tonus. Šitaip menas yra pozityvi būtinybė ne tik, kaip, pavyzdžiui, teigia psichoanalizė, pirminės traumos sublimacija.

Vienas iš daugelio. Šis tekstas nėra apie muziką, bent jau ne visai. Šis tekstas yra apie garsą prieš jam tampant muzika. Pirmojoje dalyje tyriau žodžio ir muzikos ryšį. Kitose projekto dalyse rašysiu apie dainą arba garsus, gyvenančius daiktuose, žmonėse, gyvūnuose ir augaluose.

ŽODIS

„Viskas, kas parašyta, yra poezija, nepripažįstu prozos egzistavimo, viskas, kas parašyta, yra polifoniška.“ (Michailas Bachtinas)

Įsivaizduoju malonės būseną, staigų pagrobimą, kažką tokio tyro, kad neįmanoma ištverti. Mūsų realybė yra kažkas, kur mes esame tartum panardinti. Panardinimas daro mus aklus ir kurčius, mes esame tik žiūrovai kažko tikro. Paveikslas, garsas, jų bandyme tapti pliuraliais. Per savo gyvenimą mes esame žiūrovai ir mirtis atplėšia mus nuo jo paveikslo, kuris neišvengiamai lieka nebylus. Todėl tai, ko mes tikrai trokštame, yra tai, ko mums trūksta. Ir žmogaus neviltis pagrįsta kūnu, kuris, prieš tapdamas daiktu, yra sapnas. Ar mes kartais jaučiame būtinybę išsakyti žodžius, kurie niekada anksčiau nebuvo pasakyti? Ar nėra troškimo išreikšti tai, kas nepasakyta – mūsų kalbinės impotencijos įrodymo?

Poezijoje nėra tokių žodžių, kurių nebūtų galima paaiškinti, net jei eilėraštis kalba apie tai, kas hermetiška. Gebėjimas išsakyti yra poezijos tikroji prasmė. Žodžius, tonus, posakius, kuriais mes nemokame naudotis gyvenime, galime paaiškinti raštu, paveikslu, tonu. Menas yra tiesa, ne praradimo sublimacija. Sublimacija, pavyzdžiui, to, kad mes negalime gyventi pilnavertiškai, yra tik psichinis sutrikimas. Dvasinė liga. Pastangos norėti remiantis intelektu paaiškinti tai, ką galima interpretuoti poetiškai, yra neurozė. Neurotiškas gali būti menininkas, bet ne jo kūrinys.

Nėra jokios techniškos meno kūrinio reprodukcijos. Kopijos yra hibridai. Kūrinys, sukurtas linksminti, yra ribota „entretien“ forma. Menas yra Suprema ratio, bet tuo pačiu jis yra ir išdavystė. Menas išduoda gyvenimą.

Tai, ką vadiname gyvenimu ir ką vadiname menu, nėra sinonimai – jie priešybės. Taip pat žodis gyvenimas yra tik žodis, kuriuo mes bandome nupasakoti įvykius, kilmes, ritmus – viską, ką tiesiogiai ar netiesiogiai patiriame. Spektaklis, kuriame mes esame tik žiūrovai. Gyvenimas nėra mirties priešybė taip pat, kaip mirtis nėra priešybė gyvenimui. Mes turėtume sukurti naujus žodžius gyvenimui ir mirčiai. Aš turiu galvoje žodžius, ne sąvokas. Gyvenimas YRA, mirtis YRA, visa kita – spekuliacijos. Bet ar pajėgia menas kurti naujus žodžius, negalėdamas paaiškinti to, kas yra, o tik tai, kaip yra? Ar gali žodis mene virsti tuo „kaip“?

MUZIKA

Nietzsche’ė knygose „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ („Menschliches, Allzumenschliches“) ir „Linksmasis mokslas“ („Die fröhliche Wissenschaft“) atitolsta nuo tikėjimo „tikruoju menu“ – tai yra menu, kuris susietas su mitu, taigi yra ne tik grynas estetinis fenomenas. Vietoj to, jis ima ironizuoti ir problematizuoti meno sąvoką, apgailestaudamas dėl savo žodžių „Zur Geschichte der Theognideischen Spruchsammlung“. Tačiau Nietzsche’ė nepasiduoda pagundai bandyti suformuoti naują muzikos filosofiją. Keliuose fragmentuose iš 1877 m. jis apsiriboja užsimindamas, kad gamta prieš mokslą ir racionalų mąstymą išlieka nebyli. Daliai žmogaus gamta, kur menas jau nebepajėgia veikti egzistencijos kvintesencijos, lieka nebyli ir bespalvė. Žmonių akys ir ausys regeneravosi į rudimentinius organus; juslių pojūčiai nebegali varžytis su abstrakčiais, moksliniais modeliais.

Muzika – pasak Nietzsche’ės, paskutinioji iš meno formų, kuri klesti tam tikrame kultūros rate – liudija apie jau praėjusį pasaulį. Pitagorininkams, atvirkščiai – muzika buvo jėga, kuri iš chaoso sukūrė tvarką. Tačiau XVIII a. antrojoje pusėje industrializacija ir mokslas taip išsivystė, kad muzikos kaip pasaulio harmonijos suvokimas privalėjo atsitraukti ir buvo pakeistas muzikos teorija, pabrėžusia individualaus subjekto reikšmę. Toks, pavyzdžiui, buvo jauno XVIII a. vokiečių genijaus Wilhelmo Wackenroderio atvejis. Pagal jo romantinį suvokimą, muzika buvo par excellence meno forma, kuria žmogus galėjo išreikšti savo giliausią esmę. Tokiu būdu muzika prarado savo ryšį su objektyviais, „beasmeniais“ gamta ir kosmosu. Susvetimėjimas, kurį implikuoja ši nauja meno sąvoką, yra glaudžiai dialektiškai susijęs su gamtos kaip mašinos vaizdiniu. Demoniška aistra, reprezentuojama visų, nuo Mary Shelley „Frankenšteino“, romantizmo „Audros ir veržimosi“ [Sturm und Drang – literatūrinis preromantinis sąjūdis Vokietijoje – H. S.] menininkų, iki Thomo Manno „Daktaro Fausto“, siekė dirbtinai reprodukuoti gamtą. Kaip to pasekmė, net muzika tapo dviprasmė: iš vienos pusės, ji priima savo nenatūralumą, iš kitos pusės, utopinė viltis apie ateities susijungimą su Gamta didėja.

Schönbergas, matyt, nesuprato, kad atsisakydamas pitagoriškosios toninės sistemos pagrindo, natūralių harmoninių priegarsių, neabejotinai sunaikino visus likusius natūralius muzikos elementus. Veikiau jis įsivaizdavo dodekafoniją kaip kažką panašaus į aukštąją matematiką, per kurią kompozitoriai galėtų atrasti naujus harmoninius ryšius, vis rafinuotesnius ir nedarnesnius, kuriuos jis pats suvokė kaip pagrįstus. Bet net jei jo bandymas nebuvo natūralistinis, tai taip pat nebuvo koks religinis impulsas, vertęs jį tvirtinti, kad „yra kažkas viršesnio už gamtą“. Veikiau tai buvo jo tuštybės jausmas – rasti gamtai naują galiojančią muzikinę formulę kaip pitagoriškosios sistemos, kuri 2500 metų vykdė šią funkciją, pakaitą.

KOSMINĖ SAVASTIS

Muzikoje neegzistuoja joks tikras laiko intervalas. Muzikos tempas yra kažkas ekscentriško, palyginti su istoriniu laiku, muzika ir istorija niekada nėra vienalaikės, taip pat, kaip žmogus yra ekscentriškas, palyginti su istorijos chronologija. Muzikoje formos įgauna pradžios metaistorinę laiko sąvoką (žemiškumą) taip, kad ji tampa improvizuota ir absoliučia, kaip kad pasaulio raida yra improvizuota ir absoliuti. Pradžia nėra kažkas, ką mes laikome esant praeityje, todėl, kad ji visada ir kiekvieną akimirką yra būtent toji akimirka dabartiniame momente. Muzika yra garsas, kurį kuriame tam, kad jis amžinai galėtų grįžti atgal pas mus pačius, todėl, kad muzika veda prie Savasties kaip išklausymo formos. Muzika apima sukūrimą ir apokalipsę, laiko pradžią ir pabaigą.

Beethovenas „Fidelio“ pabaigoje pakartoja paskutinį Jono trimitą: garsą, sulaikantį žudikišką don Pizarro ranką, sustabdantį laiką, užtikrinantį, kad išvaduoti belaisviai pasiektų šį „namenlose Freude“ („neapsakomą džiaugsmą“). Neapsakomą džiaugsmą susitinkant su Savastimi. Muzika, kuri klausosi mūsų, tampa mūsų Savastimi. Bet ar ši Savastis yra žmoguje? Ar tai žmogaus siela? Arba gal sielos ir kūno sąryšis? Arba patyrimo ir pasaulio sąsaja? Muzika? Ji pasakoja apie mūsų vidų ar apie tai, kas Atvira?