Kadras iš dokumentinio filmo „Greimas“ (rež. Saulius Beržinis, 1991)
UGNĖ KARVELIS

Pagrindinis žodis – Algirdas Julius Greimas

Algirdas Julius Greimas per savo gyvenimą davė daugybę interviu įvairiausiomis temomis, kurias užduodavo pati proga ir Greimą šnekinusių asmenybių akiratis bei interesai. Dialogo forma Greimas ne kartą pasakojo ne tik apie savo semiotikos projektą, jo santykį su gretimomis filologijos ir antropologijos disciplinomis, bet ir apie savo biografiją, susipynusią su Lietuvos ir Europos istorija pačių asmeniškiausių patirčių plotmėje. Šis pokalbis ypatingas tuo, kad tai vienas paskutiniųjų Greimo interviu, jame blyksteli bene visos jam kada nors rūpėjusios temos. Lietuviškai šis pokalbis publikuojamas pirmą kartą. Tekstas parengtas spaudai pirmajame knygos „Algirdas Julius Greimas. Asmuo ir idėjos“ tome, kurį netrukus išleis leidykla „Baltos lankos“.

Jūratė Levina

Greimo semiotika pripažįstama visame pasaulyje. Pritaikęs visuotinę semantinę teoriją literatūros tekstų analizei, ėmęsis tyrimų tokiose įvairiose srityse kaip antropologija, kalbotyra, folkloras, mitologija, fenomenologija, šis lietuvis, seniai tapęs Prancūzijos piliečiu, sukūrė mąstymo sistemą ir įvedė universaliai pritaikomus mokslinio tyrimo metodus, kurių kertiniu akmeniu išlieka 1966-aisiais pasirodžiusi ir į daugybę kalbų išversta knyga „Struktūrinė semantika“. Visa šiuolaikinė „naratologija“, tyrinėjanti įvairiausias naratyvines sistemas – tekstus, filmus, atvaizdus, – jam yra nepaprastai skolinga.

1917-aisiais Tuloje, centrinėje Rusijoje gimusiam Algirdui Juliui Greimui daugiausia davė studijos Prancūzijoje: iš pradžių Grenoblyje, kur 1939-aisiais gavo filologijos licenciatą, vėliau Paryžiuje, kur 1949-aisiais apgynė disertaciją. Jo pirmasis straipsnis buvo skirtas Don Kichotui, jis 1943-aisiais publikuotas Šiauliuose leistame žurnale „Varpai“.

Vėliau Greimas dėstė Aleksandrijoje (1950–1958) ir Ankaroje (1958–1962). Nuo 1965-ųjų jis – bendrosios semantikos profesorius Paryžiaus Praktinėje aukštųjų studijų mokykloje (École pratique des hautes études), kur nuo 1968-ųjų Socialinės antropologijos laboratorijoje vadovavo Semiolingvistinių tyrimų grupei (Groupe de recherches sémio-linguistiques).

1990-aisiais išėjęs į pensiją, Greimas ir toliau kas mėnesį vedė seminarą Paryžiuje, kur susirinkdavo tyrėjai iš viso pasaulio. Mes susitikome 1991-ųjų pavasarį, likus metams iki mokslininko mirties, vienoje Sen Žermeno bulvaro kavinių, kad pasišnekučiuotume apie jo gyvenimo kelius ir zigzagus.

Net ir po sunkios darbo dienos Greimo mėlynų akių žvilgsnis šelmiškai spinduliavo pro storus akinių stiklus.

Algirdas Julius Greimas: Už galimybę pažinti Prancūziją turiu dėkoti ponui Hitleriui. Jam paskelbus boikotą lietuviškiems žemės ūkio produktams, mūsų vyriausybė atsakė vokiškas gimnazijas pakeisdama prancūziška licėjų sistema. Iš karto ėmė trūkti mokytojų ir daugiau nei trys šimtai jaunų lietuvių gavo stipendijas. Man pasisekė atsidurti tarp jų, nors buvau pradėjęs teisės studijas. Tokiu būdu 1936-aisiais, Liaudies fronto metais, atvykau į „stebuklų šalį“ ir iškart pamačiau, kaip puikiai veikia prancūzų demokratija.

Buvau devyniolikmetis jaunuolis ir svajojau apie literatūrą. Poetas Kossu-Aleksandravičius, kuriam tuo metu buvo trisdešimt treji, mane paprotino: „Klausyk, berneli, literatūros nesimokoma – ją arba myli, arba ne. Rinkis ką nors praktiška!“ Štai taip aš tapau kalbininku.

Ugnė Karvelis: Vis dėlto jūs dėstėte literatūrą, pavyzdžiui, Aleksandrijoje.

A. J. G.: Aš dėsčiau viską. Tapau Dievo Motinos pensionato (Collège de la Mère de Dieu) vyresniosios numylėtiniu. Rolandʼas Barthesʼas (Rolanas Bartas) išvykdamas man paliko šias pareigas, kad galėčiau prisidurti prie algos universitete. Pradėjau nuo pamokų antrai klasei, o galiausiai ėmiau mokyti filosofijos, ko niekad nebuvau daręs. Buvo nepaprastai linksma.

U. K.: Kaip susidomėjote mitologija ir folkloru?

A. J. G.: Nuo pirmojo puslapio įsimylėjau Lévi-Straussą (Levi-Štrosą), ypač perskaitęs jo „Įvadą Marcelio Mausso knygai“. Supratau, kad jis siūlo visiškai naują suvokimo būdą. Nepamirškite, kad tuo metu sociologija domėjosi pirmykštėmis visuomenėmis; žodinė tradicija buvo laikoma gyva stichija, perduodančia kažką svaraus. Taip man atsivėrė ir dalis mano vaikystės peizažo…

Mano tėvui buvo kilusi puiki mintis nuo dešimties metų kiekvieną vasarą trims mėnesiams išsiųsti mane į kaimą lauko darbams. Būtent ten supratau, kas yra – nesakyčiau „pirmykštis“, veikiau „betarpiškas“, ekologiškas – gyvenimas. Priklausau trečiajai inteligentijos kartai, tad ryšys su žeme buvo nutrauktas. Bet šios viešnagės kaime suteikė galimybę pasisemti iš gyvosios tautosakos, iš literatūros šaltinių.

Žymos: