Samo Wellero nuotrauka (naudojama pagal CC BY-SA 3.0 licensiją).
Ag Apolloni

Pabaigų eros galas

Paprastai postmodernizmas traktuojamas kaip judėjimas, atnešęs keletą pabaigų: metanaratyvų kaip kolektyvinių idealizmų pabaigą; istorijos kaip totalitarinių režimų griuvimo pabaigą; tikrovės kaip simuliacijos pabaigą; rimtumo kaip nostalgijos pabaigą; įkvėpimo kaip literatūros sakralumo pabaigą; magijos kaip autoriaus maginių triukų pabaigą; kūrybos kaip originalumo ir romano kaip grynojo žanro pabaigą. Visgi 1990 m. imta kalbėti apie dar vieną pabaigą – postmodernizmo.

Metanaratyvų pabaiga

Industrinė pramonė diena iš dienos didina užterštumo lygį, ekonomika bejėgė užpildyti žmonijos tuščius pilvus, stulbinantis automobilių produkcijos išaugimas didina avaringumą, atominiai ginklai kelia branduolinio karo grėsmę – dėl šių priežasčių pozityvistinė modernizmo epistemologija, grindžiama idėja, kad žinojimas ir mokslas pakeis pasaulį į gerą, neatrodo labai įtikinama. Postmodernistai pirmieji išreiškė abejones dėl šios epistemologijos, laikydami tai tik dar vienu metanaratyvu (pranc. métarécit) ir tvirtindami, jog šia tema, kaip ir kitomis, pikt-naudžiaujama. Tad postmodernizmas nėra modernizmo tendencija, o greičiau opozicija. Jeano-François Lyotard’o sąvoka métarécit buvo plačiai pripažinta kaip metanaratyvas, apimantis didžiųjų naratyvų idėjas – švietimą, idealizmą, komunizmą ir kt. – kurias postmodernizmas atmeta, išreikšdamas nepasitikėjimą jomis. Supaprastinus maksimaliai, postmodernizmą apibrėžčiau kaip netikėjimą didžiaisiais naratyvais. Trumpiau tariant, postmodernizmas žymi metanaratyvų pabaigą.

Istorijos pabaiga

1989 m., griuvus Berlyno sienai ir pasibaigus komunizmo režimui, Francis Fukuyama publikavo žymųjį straipsnį „Istorijos pabaiga“, kurį vėliau išplėtė ir papildė. Šiai filosofinei frazei, paženklinusiai istorijos pabaigą, dirvą parengė keli religiniai ir filosofiniai metanaratyvai. Vieningai pripažįstama, kad Hegelis, Marxas ir Kojèvas buvo Fukuyamos pirmtakai, išsakę, kad „istorijos pabaiga“ reiškia tai, jog po Napoleono karų stojus visuotinei laisvei daugiau nebus karų ir revoliucijų (Hegelis); klasinės lygybės atėjimas atneš klasių kovos, didžiausio istorijos konflikto, pabaigą (Marxas); postrevoliucinis kaip idealus (visuotinis ir vientisas) būvis užbaigs klasinius ir nacionalinius konfliktus (Kojèvas). Taigi konfliktų pabaiga yra taikaus gyvenimo pradžia ir galas žmonijos istorijai, tapusiai Fukuyamos tyrimo objektu. Pasak jo, istorijos pabaiga reiškia liberalios demokratijos, kaip vienintelės visų valstybių valdymo formos, įsigalėjimą.

Žinoma, daugybė filosofų abejojo Fukuyamos teze ir ją kritikavo kaip bandančią įtikinti žmones, jog vienintelė tikra politinė sistema yra „amerikietiško stiliaus“ demokratija, nors pati tezė iliustruojama Europos Sąjungos demokratinio pliuralizmo pavyzdžiais.

Tikrovės pabaiga

Nepaisant religinės žodžio simulacrum kilmės, jis neatsiejamas nuo postmoderniosios tikrovės. Simuliacijos filosofijos autorius Jeanas Baudrillard’as teigia, kad šiandieną tikrovė nebėra tikrovė, nes ją užgožia virtualumas. Simuliacijos sąvoka kildinama iš virtualaus pasaulio, kurį siūlo simuliuotas Disneilendo pasaulio ekranas, perpildytas medijų, kurios viską paverčia hipertikrove. Todėl buvo tikėtina, jog po 2011 m. rugsėjo 11 d. katastrofos, kai griuvo Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštai dvyniai, filosofas pareikš, jog „jie tai padarė, bet mes to norėjome“, turėdamas omenyje, kad iki tol visi įvykiai tebuvo simuliacijos, ir jau seniai troškome, kad iš tiesų atsitiktų kažkas didelio ir tikro.

Pasak Baudrillard’o, hipertikrovė kaip postmodernus būvis pakeitė tikrovę. Internetas ir žiniasklaida sukūrė medijų tikrovę, atnešusią banalios tikrovės pabaigą. Dėl to tikrovės virsmą hipertikrove lydėjo tai, kad grožinė literatūra nuo fikcijos pasuko link surfikcijos (Spanos) ir metafikcijos (Hutcheon).

Rimtumo pabaiga

Net pokalbyje rimtomis temomis, postmodernizmas perdirba jas į sudėtingas struktūras ir perleidžia per ironijos diskursą. Ironija nėra artikuliuota kaip tiesiog pašaipa, tai greičiau apgalvotai pasirinkta apsauginė priemonė, sauganti rašytoją nuo nostalgijos. Siekdamas įveikti nostalgiją, postmodernizmas viską paverčia ironišku žaidimu, dėl to jis dar vadinamas ironijos laikmečiu.

Anot Lindos Hutcheon, postmodernusis naratyvas kaip istoriografinė metafikcija yra laisvalaikio leidimas su praeitimi [pastime with past time]. Galima būtų manyti, kad šio laisvalaikio turinys ribotas, tačiau žaidimas tęsiasi per formą (montažas, koliažas, brikoliažas ir kt.). Taigi ironija yra postmodernus rimtųjų pasakojimų filtras.

Įkvėpimo pabaiga

Senovėje įkvėpimas buvo laikomas sakraliu įvykiu, nuo kurio prasideda kūryba arba rašymas. Manyta, jog įkvėpimo metu poetas būna dieviškoje apsvaigimo būklėje ir priklauso Dievui (gr. enthousiasmos; priklausantis Dievui). Šia idėja iki romantizmo buvo tikima, tik modernizme ja imta abejoti, o postmodernizme šioji paneigta. Literatūroje perėjimas iš nulinio lygmens į aukštesnę pakopą yra perėjimas nuo inspiracijos prie kombinacijos. Dėl to visa postmoderni literatūra yra ars combinatoria brikoliažo stiliumi.

Postmodernioje literatūroje įkvėpimas paneigiamas, kadangi postmodernusis autorius iš įvairių knygų ir dokumentų skolinasi temas tam, kad iš jų išaustų naują tekstą – begalės nuorodų ir citatų tinklą. Autoriaus išsimokslinimas atmeta mūzų įkvėpimą. Postmoderni kūryba remiasi intelektu, o ne jausmais.

Žymos: