Nora Stirblienė

Aukštielninka(s)

Guliu aukštielninka ant pernykščių lapų krūvos pačioje kalno viršūnėje ir žiūriu į dangum plaukiančius debesis. Balandis, o jie jau kaip vasarą: drambliai ir atvirtus baltoji meška, ir ją ryjantis išsižiojęs banginis. Dar paukštis, grifonas, išdidus, kad jį kur, su kiekvienu vėjo gūsiu vis laibėjančiu kakleliu. Jaučiuosi ir mirusi, ir kartu keistai laisva, lengva, kaip tie debesys. Užkasusi kraujuojančią širdį po lapais, giliai sekrete, po stiklo šuke apkaišytą kefyro dangteliais ir pienėm. Betrūksta tiktai devynių kalavijų.
Ką tik iškūliau Mariaus studijos langą. Pasirodo, taip lengva. Paimi akmenį, užsimoji, meti, dzin – ir akmuo jau viduj. Iš paskos vidun skambiai sukrenta šukės. Dabar guliu čia, tuščia kaip koks kiaukutas. Viskas. Čia mirė meilė, nesveika, įsimylėjusi savo pasmerktumą, beviltiška kaip bulvės daigas rūsy. Studijoje kita aš vis vien amžiais šypsosis atgulusi apsinuoginusios Machos poza, paskendusi po kitų drobių dažų sluoksniais, uos dažus, vyną ir terpentiną, klausysis su tavim tų gabalų.
Po žaliaisiais kalnais teka mėlynos upės, mūsų meilė – popierinis lėktuvas, keleiviai – negimę vaikai.
Daugiau nebereikia budėti, laukti suskambant telefono, pašokti jam suskambėjus, skrieti į studiją, vėl ir vėl nusivilti, nebereikia šlifuoti šaligatvių skersai išilgai po senamiestį, ieškant šešėlio, kartoti tavo žodžius: „Tu esi magė.“ Nebe! Esu laisva kaip baltoji meška, plaukianti dangumi.
Vakar sutikau tave, už rankos vedeisi linaplaukę neužmirštuolių spalvos akimis. Nudelbęs žvilgsnį apsimetei manęs nepažįstantis.
– Labas.
Tyla.
Juk studija visai ir ne tavo, tėtušio, manysi, kad langą iškūlė valkatos, prisigėrę vaikigaliai arba kas nors netyčia.
Atrodo, nugara sužėlė išvien su velėna, taip sunku atsikelti. Šiaip ne taip pakylu, nusipurtau ir pasileidžiu pakalnėn. Kišenėje sugraibau dvi kapeikas, gniaužiu šaltą skritulėlį delne. Reikia prisiversti paskambinti.
Susirandu stiklo būdelę. Telefono gerklėn sumetu kapeikas, skambinu. Lėtai sukasi zvimbdamas ratas, birr, birr, birrrr. Sustirusiais pirštais gniaužiu ragelį.
– Py, py, py… Alio!
– Mariau, tai aš. Langą iškūliau aš.
Bedugnė tyla.
– Žinau… Aš irgi be proto mylėjau. Savo motinos draugę. Vieną dieną ji mane metė: „Paleidžiu tave – tavo paties labui.“ Tada ir nuėjau į tą barą. Tą pat vakarą pakabinau jus abi. Pasirodo, taip juokingai lengva pakabinti, piešiant kojų eskizus ant servetėlių ir jas dovanojant.
– Sudie, – sakau, likę žodžiai šukėm sukrinta galugerklin.
– Sudie.
Argi man taip reikia tų seilėtų pasiaiškinimų, mušimosi į krūtinę? Kokia aš kvaiša!
– Kvaiša! – sušunku tuščiam skersgatviui.
– Vaiša… ša! – kartoja tarpuvartės aidas.
Pasistatau švarko apykaklę, persibraukiu pirštais plaukus, išsipurtau prikibusius klevo žiedus ir pasileidžiu žemyn gatvele į „Aluminatą“. Taip sustirau, peršti perdžiūvusi gerklė, reikia kavos, žmonių, bet ko.
Pasitinka jaukus šurmulys ir kavos aparato garsai. Kavą verda Edita iš mano mokyklos. Šnypščia kaip koks garvežys. Taip jai ir sakau:
– Šnypščia kaip koks garvežys.
Persimetam keliais tuščiais sakiniais, pusinėm šypsenom, gaunu savąjį puodą juodos ir einu. Dainuoja Cohenas. Akimis ieškau tuščio staliuko. Nėra. Nei vieno pažįstamo veido. Mostu kviečia prisėsti barzdyla juodųjų serbentų spalvos akimis. Prisėdu. Ant stalo du snobiški tomeliai rinktinės lektūros anglų kalba ir akiniai veidrodiniais stiklais „Ferrari“.
– Būsi mano Feraris, – sakau juokais, man nerūpi, kad ant jo peties jau verkė didžioji pusė Vilniaus moterų.
Supažindina su greta sėdinčiu blyškios pilnaties veido draugu:
– Čia Kęstutis. Jis sapnuoja itin vaizdingus sapnus gyvenimo pilkumui atsverti, kartais verčia filmus iš prancūzų kalbos ir organizuoja pogrindines jų peržiūras.
Per tyras, per geras, kad būtų įsimylėtas.
– Trys asteriksai, trys snaigės, – rimčiausiu veidu man sako Kęstutis.
– Trys gėlės, – atitariu jam.
Ir sėdim mes, trys tuščiažiedžiai, sulenkę galvas virš stalo, buriam, prietemoje apsikabinę kavos puodelius, mėtomės žodžiais tarsi kamuoliukais, dagiais, makaronais. Yra tik čia ir dabar. Net jei karas rytoj, kulkos baigėsi šiandien. Niekas taip puikiai negydo, kaip naujos beskausmės meilytės prie kavos, tarsi bezė pyragaičiai, patiekti dovanai, ar pieno puta, likusi ūsais ant lūpos. Juk galima tiesiog mylėti akimirkas, debesis, senstančių vyrų akis, ryjančias tavo jaunystę, Coheno tembrą, net jei ir nesupranti, apie ką jis dainuoja. Feraris pasakoja apie kadais mylėtų moterų keistai susiklosčiusius likimus Maskvoje, Gruzijoje, apie tėvą gruziną, kurio visai nepažino.
– Ferari, mes abu veik vienodais tvido švarkais, gal tai ženklas, – sakau jam ir juokiamės.
Vėl liejasi žodžiai, senų istorijų nuotrupos, paralelinių pasaulių atbalsiai, tūkstančių pyragų razinos.
– Einam pasivaikščioti po Sereikiškių parką, – ūmai pasiūlo Feraris.
Vilnelėje turškiasi antys. Einam prieš srovę. Jau temsta. Po kojom grukši prieblandos ryjamas žvyras. Du egocentrikai, snobai, savimylos. Be kavos nebeturime apie ką kalbėtis. Lauke žodžiai skamba lėkščiau, jaučiuosi kaip nupūsta pienė.
– Žinok, aš visiškai neturiu ko tau duoti, savo širdį šiandien pakasiau. Kažkaip abejoju, ar ji kada nors ataugs.
– Ir aš negaliu pasiūlyti savo širdies, tiktai ranką, uošvę ir dvejus namus, beje, vieni iš jų Palangoj. Ar sutiktum būti mano žmona?
– Ne, man reikia širdies, juk savąją pakasiau. Geriau susitikim dar kada prie kavos. Bet vis vien labai malonu, kai tau peršasi, net jeigu ir netikrai, – sakau.
– Žinok, niekas iš tiesų niekada nesibaigia.
– Žinau.
Iš tiesų tai nė velnio nežinau. Išsiskiriam ties teniso kortais. Feraris be garso lūpomis paliečia man viršugalvį, apsisuka ir nueina. Vienišiausias pasauly mergišius. Ko gero, nemačiom būsiu įbrukusi jam pereinamąją savo kančių gairelę, bet jis matęs daug meilės veidų, jam neteks jos tampytis su savim trejus metus, užteks ir trijų dienų.
(Žodžių pinpongas prie kavos truko beveik dvejus metus. Į meilužius nuo tol rinkdavausi tuos, kuriuos mažiausiai bijojau prarasti. Juk meilė lovoje miršta žymiai greičiau. Su vyrais visai kaip ir su šunimis: praradus pirmąjį, manai mylėjusi jį, vėliau supranti mylinti tiesiog šunis, tulpes balandį arba girdėtas frazes.)
Grįžtu į tą pačią kavinę. Čia kavą jau pakeitė brendis, Coheną – saksofonas. Kitos akys pakyla įžengus. Vėl pasiimu puodą juodos, gniaužiu saujoje. Prisėda matytas tapytojas, drebantys pirštai kvepia terpentinu. Beveik nekalbame. Pasilenkia, sako:
– Išvarė žmona, neturiu kur nakvoti.
– Eime.
Tarškančiu troleibusu skrodžiame tamsą, prisimerkus lempų šviesos susilieja į nesibaigiančius zigzagus.
– Gulkis čia, – patalus padedu jam ant sofos savo mergiškam kambary.
– Tiktai apkabink, kitaip neužmigsiu.
Apkabinu. Gulėdami žiūrim, kaip vaiduokliškai mirksi raudonos ir baltos praskrendančio lėktuvo švieselės.