Pastaraisiais metais Baltarusijos kultūriniame gyvenime pastebima akivaizdžių pokyčių: atsiranda naujų veiklų ir bendradarbiavimo formų, didėja konkurencija, o tai teigiamai veikia visą kultūrą. Tačiau prieš metus, ekspertų teigimu, pagrindinis vaidmuo šiame procese teko nepriklausomoms iniciatyvoms, o 2014-ieji tapo išskirtiniai dėl valstybinių institucijų veiklos.

Muziejuose viena po kitos surengtos nepriklausomo Baltarusijos meno (1980–1990 m.) parodos, Šiuolaikinio meno centras (CCA) vėl ėmėsi inicijuoti meno projektus, paskaitas ir seminarus. Modernios dailės muziejus (MMFA) 2014 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais surengė gatvės meno festivalį „Vulica Brasil“ bei forumą „Suma Sumarum“, skirtą nepriklausomos galerijos „6-oji linija“ veiklai XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kuris vyko ne tik tarp muziejaus sienų, bet ir Šiuolaikinio meno centre. Keletas nepriklausomų menininkų kūrinių pateko į ekspoziciją „Dešimt Baltarusijos meno šimtmečių“ (Nacionalinis meno muziejus, 2014 m. kovo–birželio mėn.). Akivaizdžia šiuolaikinio meno įteisinimo kulminacija oficialiosios kultūros srityje tapo paroda „Avant-gARTe: nuo kvadrato iki objekto“, kurią valstybinės institucijos nurodė surengti specialiai tuo metu, kai vyko ledo ritulio čempionatas Minske (2014 m. balandžio–birželio mėn.). Galiausiai spalį Baltarusijos kultūros ministerija paskelbė, kad kitais metais bus įkurtas Nacionalinis šiuolaikinio meno centras, taip pat patvirtino šalies dalyvavimą kitoje Venecijos bienalėje (pirmą kartą Baltarusija joje dalyvavo 2011 m., tačiau vėliau atsisakė).

Taigi galima teigti, kad šiuolaikinis menas Baltarusijoje oficialiai tapo ne tik šalies kultūros, bet ir valstybinės kultūros politikos dalimi.

Viena vertus, tai teigiami pokyčiai, kurių nepriklausomi kultūros aktyvistai siekė pastaraisiais metais. Žinoma, yra procesų, įmanomų tik veikiant didelėms valstybės institucijoms. Kita vertus, kyla nerimas, kad tai, kas vyksta, yra tiesiog imitacija, ir kartais labai prastos kokybės. Tačiau šitai netrikdo kai kurių kultūrininkų, nuoširdžiai besidžiaugiančių sulaukus tokių pokyčių, – iš metro požemių jie pateko tiesiai į muziejų.

Aš ne kartą kėliau klausimą apie Baltarusijos valstybinių institucijų asignavimus šiuolaikiniam menui. Tačiau atrodo, kad į tai reikia nuolatos atkreipti dėmesį, nes šiuolaikiniam menui vis labiau gresia pavojus prarasti galimybę išreikšti savo pilietinę poziciją ir atlikti kritikos funkciją (kaip jis veikė iki šiol). Dėl šios baimės norėčiau aptarti pavojingas tokių procesų puses. Ko svarbu saugotis ir kodėl turime būti budrūs? Būtina įsitraukti į dialogą su vyriausybinėmis institucijomis, bet kaip kalbėtis, kaip išlaikyti pusiausvyrą, kad galiausiai neliktume nusivylę?

Kas vyksta su šiuolaikiniu menu Baltarusijoje: ar jis taiko partizaninę taktiką, o gal jis kolonizuojamas, transformuojamas į vietinį „mainstream’ą“?

***

Borisas Groysas meno formų legitimavimo problemą įvardija kaip „fundamentaliai svarbią XX a. menui“. Viena vertus, šis procesas yra neišvengiamas: galų gale bet koks eksperimentinis ar protesto menas susiduria su muziejininkyste, dėl to prarasdamas politinę galią ir įtaką („Kad menininkas būtų pripažintas meno istorijoje, jo darbai turėtų patekti į muziejų ir t. t., o tai vertinama kaip menininko pralaimėjimo šiame konflikte įrodymas…“). Iš kitos pusės, tai leidžia menininkams, o kartu su jais ir meno istorijai, judėti į priekį, nuolat ieškoti išeities iš šių spąstų. Tokie procesai būdingi ir kapitalistinėms šalims, kuriose menas priešinasi komercializacijos spaudimui, ir posttotalitarinėms valstybėms su autoritarinėmis sistemomis, kuriose šiuolaikinis menas, nepaisant, nori jis to ar ne, yra politinė sritis su pasyviais ar aktyviais žaidėjais. Jo tikslas – ne tik kritikuoti vyriausybę (valstybines institucijas ar korporacijas) ir jos mechanizmus, bet apskritai įgyti galios.

Tai reiškia, kad tokiose šalyse menas paprastai neišvengia institucionalizacijos, bet pats tampa institucija.

NUO AVANGARDO IKI GATVĖS MENO

Pradėdama mūsų pokalbį apie Baltarusijos kontekstą pirmiausia remsiuosi Vakarų Europos šalių patirtimi, t. y. „Documentos“ – vienos svarbiausių šiuolaikinio meno bienalių – pavyzdžiu Kaselyje. Čia vykstančius procesus kai kurie kritikai vadina „legitimacijos krize“. „Documentos“ steigėjai siekė dokumentuoti mūsų laikų meną. Vėliau šis tikslas patyrė transformaciją. Paroda tapo ekskursijų į Kaselį priežastimi ir galimybe gauti automobilių gamintojų paramą“, – teigia vokiečių meno istorikas Matthias Winzenas, kuris iš esmės stipriai kritikuoja ribų tarp estetikos (meno) ir etikos (politikos) nykimą, meno elitizmo bei dominuojančios estetinės funkcijos praradimą. Bet tai kitos diskusijos tema.

Manau, jo kritika dėl šiuolaikinio meno orientacijos į pramogas labai dera mūsų kontekstui, „ji vis labiau daro įtaką pasirinkimui ir lemia, koks menas gali būti rodomas Kaselyje“, taip pat, kaip verslą primenantys politikų ir menininkų santykiai. „Documentos“ atveju Winzenas kalba apie tam tikrą imitaciją, susijusią su komercializavimu. Baltarusijos kontekste taip pat atsiranda imitacija, tačiau priežastys yra skirtingos: mes dar nekalbame apie komercializavimą, nes šiam trūksta pagrindinės jo egzistavimo sąlygos – būtent meno rinkos.