Žurnalo 100-ojo numerio išleidimo proga (1975 m., liepa) ant Kauko laiptų sustojome tokia tvarka, kaip pradėjome dirbti. Pirmas, žinoma, Romualdas Rakauskas – redakcijoje ko ne nuo pirmojo numerio 1967-aisiais. Toliau kiek vėliau redakcijos duris pravėrę Robertas Keturakis ir Algirdas Jurėnas. O tada jau – visi kiti: Alvydas Dargis, Romualdas Tumėnas, Leonas Gudaitis, Laimonas Inis, Romualdas Norkus, Vaidotas Oškinis, Irena Navickienė, Gediminas Butkus, Vidas Beitnaras, Jūratė Čirūnaitė, Marina Baublienė, Jonas Vabuolas. Romualdo Rakausko nuotrauka
Laimonas Inis

Mes kitų akimis

Bibliotekininkas, žurnalistas, redaktorius, rašytojas, vertėjas Laimonas Inis gimė 1938 m. Mažeikių rajone, Kentaučių kaime. Ilgą laiką dirbo laikraščio redaktoriumi Skuodo rajone, o nuo 1970-ųjų ėjo „Komjaunimo tiesos“ redaktoriaus pavaduotojo pareigas. 1972 m. spalio mėnesį paskirtas „Nemuno“ vyriausiuoju redaktoriumi, juo dirbo 18 metų. Po kalantinių Kaune buvo nelengva, tad „Nemunas“ taip pat pritilo, griežčiau laikėsi partijos nurodytos linijos, drąsiau kalbėti nedrįso ir patys rašytojai. Bet kad ir kaip stengėsi įtikti, žurnalo redaktorius nuo LKP CK sekretoriaus Liongino Šepečio ne kartą gavo pylos – už moterų aktus, už „praleistus“ be cenzūros žodžius ar faktus (pavyzdžiui, už žodį „ruseliai“ M. Karčiausko kūrinyje), už R. Rakausko padarytą Gyčio Padegimo portretą, kuriame režisierius – išsidraikiusiais ilgais plaukais, o tarybinis menininkas juk negali taip atrodyti, už dainininko Liutauro Čepracko nuotrauką su Amerikos vėliava ant marškinėlių… Laimonas Inis iš pareigų pasitraukė po Nepriklausomybės atgavimo, 1990-ųjų pabaigoje.

Kartais sakoma: kas buvo – pražuvo. „Nemunas“ tikrai nepražuvo. Gaivalingom bangom suvilnijęs prieš penkiasdešimt metų, iškilus forma ir turiniu urduliais, o kartais ir tyliai ritosi per brastas ir visokias pačių „nemuniečių“ susigalvotas ar spaudos prižiūrėtojų statomas užtvaras, neišvengė ir nemalonių nuopuolių, bet ir vėl atgydavo su nauja jėga, užmojais ir ambicijom.

Kas įstrigo atminty iš tų laikų, kai „gyvenau“ „Nemune“ (1972–1990)? Daug kas. Nemažai ir pasimiršo. Tikitės, kad pažersiu kokių pikantiškų istorijų? Galėčiau, bet, manau, jubiliejaus proga nederėtų.

Atverčiau anais laikais gautų laiškų (jų – keli šimtai) aplankus ir pradėjau skaityti. Nuoširdūs, kupini dėkingumo ir irzlūs, pikti žodžiai…

„LYDINTIEJI RAŠTAI“

Dauguma tų laiškų – trumpi, tarsi „lydintieji raštai“: „Tikiuosi, kad šis mano darbas Jus sudomins“, „Norėčiau pasiūlyti naujausių eilėraščių“, „Būčiau dėkingas, jeigu perskaitytumėte ir išspausdintumėte“, „Labai būtų malonu, jei tie atsiminimai tiktų „Nemunui“ ir pan.

Gera būdavo išgirsti padėkos žodį, nuoširdų įvertinimą. „Nemunas“ – vienas iš mylimiausių mano žurnalų“ (Jonas Mačiukevičius), „Džiaugiuos Jūsų redaguojamo „Nemuno“ sėkme skaitytojų, visų pirma jaunimo tarpe, pastoviai augančiu jo populiarumu, stiprėjančiu autoritetu“ (Juozas Baltušis), „Vis neprisiruošiau padėkoti už „Milžinkapio“ atspausdinimą“ ir palinkėjimas visai redakcijos vyrijai: „Su Naujaisiais, linkiu daugybės gerų kūrinių, pinigų ir gražių mergų…“ (Vytautas Petkevičius), „Rašau prašydama, kad nepamirštumėte pažado gruody įdėti mano darbelį apie Br. Dovydaitį…“ (Marija Macijauskienė).

APIE ĮKVĖPIMĄ IR KITKĄ

Dažnai rašytojai „atverdavo širdį“, papasakodavo apie savo gyvenimą, vertindavo literatūros reiškinius, polemizuodavo. Bene vieni nuoširdžiausių – mūsų literatūros klasiko Juozo Paukštelio laiškai, tarsi išpažintys, atveriantys kūrybinės psichologijos ir rašytojo darbo paslaptis: „Artimiausia man tema – atskleisti žmogaus vidų, jo gėrį ir grožį. Rašau kaip man vaizduotė sako, kaip jaučiu, kaip mąstau. Medžiagos nekaupiu, dienoraščiais nesinaudoju. Ką parašau, visa tai daugiausia kuriamosios fantazijos, intuicijos, didelio darbo išdava. Įkvėpimas man yra kaip aliejus ant žarijų – be jo neužsipliekstų kūrybinė ugnis. Be įkvėpimo nieko neverta būtų mano kūryba. Jaunesnis būdamas rašydavau bet kuriuo metu, kartais net naktį pabudęs – mat ateidavo įkvėpimas. Dabar rašau tik priešokiais. Rašau užsidaręs kambaryje vienas – nepakeliu mažiausio triukšmo, rašau labai pamažu, su pieštuku…“

Juozas Baltušis prisipažino: „Gimtosios lietuvių kalbos mokiausi visą gyvenimą, semdamasis jėgų iš dviejų šaltinių: gyvosios žmonių kalbos ir geriausių rašytojų. Atvirai pasakius, pats aš nesu patenkintas „Sakme apie Juzą“, laikui bėgant matau vis daugiau joje trūkumų… Pastaruoju metu sėdžiu prie šitos „Sakmės“, atkakliai dirbu prie stiliaus ir kalbos. Turiu vilties užbaigti šios knygos šarpavimo ir obliavimo darbus iki šio mėnesio pabaigos, tada pasilaisvinsiu rankas…“

„Ar mes žinome, ką savy nešiojame? Kuo mes galėtume būti – mokytojais, tėvais? – o nori save išreikšti savo humanitariniu pradu…“ – samprotavo Jokūbas Skliutauskas. Ir nuoširdžiai patarė, jog redakcijos uždavinys – „padėti autoriui, paremti, dirbti su juo, jokiu būdu neparodyti jam abejingumo, paniekos ar nepagarbos.“

Žymos: