Kazimieras Žoromskis Trijų dimensijų serija. Gallery Weekend, 2016. Gerdos Žemaitytės nuotrauka
Ugnė Marija Makauskaitė

Meno vektoriai

GALERIJŲ SAVAITGALIAI – PASAULIO MENŲ BANKAI

Šiuolaikinio meno įsiveržimas (ar įsiliejimas) į pačias įvairiausias gyvenimo sritis (o kartu ir patį gyvenimą) nepaneigiamas ir juolab neišvengiamas. Pavyzdžiui, tokios pasaulinio lygio meno finansavimo organizacijos, kaip „Artangels“ (Jungtinėje Karalystėje) ar „Nouveaux Commanditaires“ (Prancūzijoje) išvis nebrėžia ribų tarp meno ir nemeno praktikų, juos domina tik projektai, galintys pakeisti žmonių mąstymo būdą bei tai, kaip jaučiame pasaulį. Dar daugiau, iš kūrėjų šiandien tikimasi visapusiško bendradarbiavimo su institucijomis, mąstant, jog tiesiog „nebėra pravartu identifikuotis menininku“ (R. Gibson, „Empires, Ruins and Networks – Local Clusters and Trans-National Networks“). Toks, sakykim, chaotiškas kultūros pasaulis, kur už apčiuopiamą meno kūrinį kone svarbesnė yra jo idėja ir menininkas nebeužima „genijaus“ pozicijos, t. y. sukurtas meno produktas ir už jo stovintis asmuo nebėra vieninteliai dėmenys, verčia kelti klausimą, kas yra svarbu šiandieniniame kultūros lauke. Okwui Enwezor, „Documenta 11“ meno direktorius, vienoje konferencijų tvirtino, jog tai yra bendradarbiavimas ir kolektyvumas. Paantrinat šiam teiginiui vertėtų paminėti, kad vis didesnio susidomėjimo susilaukia įvairios meno bienalės ir festivaliai, o juose dalyvaujantys menininkai – pripažinimo. Tačiau tokiu atveju iškyla svarbi problema: jei ne visi, tai didžioji dauguma tokių renginių yra tarptautiniai, o tai reiškia, jog nepaliekama vietos lokaliam (miesto ar šalies mastu) kultūrinių organizacijų bendradarbiavimui.

Ko gero, vienas ryškiausių tokios problemos sprendimų yra kasmetinis projektas „Gallery Weekend“. Šis judėjimas prasidėjo 2004 metais Vokietijos sostinėje, kuomet beveik keturiasdešimt svarbiausių Berlyno meno galerijų vieną balandžio savaitgalį surengė masišką parodų atidarymą, kartu organizuodami ir įvairiausius meno renginius nekomercinėse erdvėse. Tiesa, čia idėja kilo kaip alternatyva meno mugėms ir jose besilankantiems meno kolekcininkams. Šis projektas buvo „kaip būdas pasakyti: čia yra dirbama, čia yra ta vieta, kurioje turi apsilankyti, jei tikrai nori žinoti, ką mes veikiame. Dėl to pradėjome „Gallery Weekend“, nes nėra geresnės vietos pamatyti meno kūrinius, nei tinkamai profesionalų ir menininkų parengtose parodose“ (T. Flynn, „Risk and Uncertainty in the Art World“). Nuo privačios iniciatyvos prasidėjęs projektas ilgainiui tapo kultūrine franšize ir po kurio laiko paplito tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje: Briuselyje (2015), Meksiko mieste (2015), Budapešte (2016), Varšuvoje (2016), Kvala Lampūre (2016), Pekine (2017), Čikagoje (2017)… Ir – visų svarbiausia – 2016 metais jis pasirodė Lietuvoje. Idėja įgyvendinti „Gallery Weekend“ kilo ne tik iš noro menu besidominčiai publikai parodyti koncentruotą jo lauką, bet ir dėl siekio bendradarbiauti su kultūrinėmis institucijomis. Tiesa, vertėtų paminėti, jog panašus reiškinys, Klaipėdos „Galerijos dienos“, vyko ir anksčiau, tačiau iš visų Baltijos šalių tokia kultūrinė franšizė pirmą kartą panaudota Kauno mieste (o kiek vėliau ir Vilniuje).