Ingos Navickaitės iliustracija
Mārcis Bokmanis

Sąlygos

Prenclauerbergas; 14 m2 kambarys, 450 eurų mėnesinis mokestis, 150 eurų užstatas.

Tamsi ir apleista laiptinė. Ketvirtas aukštas.

– Labas, mano vardas Danielsas. Okei, tai pradėsiu nuo buto aprodymo. Aš susikūriau tokį pasakojimą, kurį visiems čia pasakoju, jau burna išdžiūvo. Štai čia koridorius, juo mes, tepu tepu tepu tepu tepu, einam į savo kambarius. Čia tavo kambarys. Va toks va jis yra.

Patalpoje išdėstyti: stalas, biuro kėdė ant ratukų, viendurė spinta ir sofa, kuri išskleista užima bemaž pusę kambario ir sudaro tokį valdingą vizualinį įspūdį, kad jai būtų galima suteikti vardą ir pavardę.
– Taip, toliau, šičia tualetas ir vonia.
Vonios kambarys pailgas ir siauras. Apėjus klozetą, kuris pastatytas patalpos viduryje, galima patekti į dušo kabiną.
– Nieko ypatingo, mes su bičais patys suremontavom.
– Ten toliau, pačiame gale, mano kambarys. Gyvenu aš vienas. Nu, kartais kažkaip – nežinau, kaip, – kelią iki čia suranda moterys, cha cha cha, bet šiaip jau: aš gyvenu vienas.
– Šičia virtuvė, galima atsisėsti. Vandens?
Įpila į stiklinę vandens, paduoda.

– Pirmas dalykas: jokio prisiregistravimo šiame bute nebus. Taip buvo praeityje, taip yra dabar, taip bus ir ateityje. Visi sako: „Taip, taip, taip“, o tada praeina mėnuo, praeina du ir prasideda: „Deni, galbūt… kažkaip…“ Ne! Su tais reikalais aš nenoriu terliotis, prisiregistruot šiame bute negalėsi.
– Mano sistema tokia – turiu lapą, įrašau: Marcis, kokią šiandien turim, vienuoliktą, vienuolikta diena, Marcis sumoka 150 eurų užstatą, apačioj brūkšnys, parašas, Marcis sumoka 450 eurų nuomos, vienuolikta, brūkšnys apačioj, parašas, ir taip kiekvieną mėnesį. Lapą aš – eikš su manim! – saugau čia.

Nusiveda į savo kambarį. Kambarys platus, jame ant palečių čiužinys, didžiulis senovinis rašomasis stalas su rakinamu stalčiumi, lentynos, nešiojamas kompiuteris ir kiti daiktai. Atrakina rašomojo stalo stalčių ir parodo, kur saugos lapą.
– Nu viskas, einam.

Grįžtam į virtuvę.
– Papasakok truputį apie save.
Papasakoju truputį apie save.
– Taip, mes daug mėšlo Baltijoj jums privirėm per kelis šimtmečius, daug mėšlo. Pripilti dar?
Įpila į stiklinę vandens ir paduoda.

– Taigi, mane vadina Deniu, aš dirbu – nieko ypatingo, nieko ypatingo – vairuotoju. Bet, kaip sakė Bukovskis, kad kažką sukurtum, reikia kažką ir išgyventi, ir aš kiekvieną dieną sutinku įdomių žmonių. Sutinku mokslininkų, sutinku inžinierių, sutinku politikų, sutinku filosofų, bet tikroji mano aistra yra kurti filmus.
– Pirma sąlyga: jokio rūkymo bute. Visi sako: „Taip, taip, taip“, o po mėnesio: „Aš praversiu langelį, truputį patrauksiu“. Mano tokia nosis, kad momentaliai pajuntu. Tokiu atveju – ačiū, susikrauni daiktus ir, prašau, čia durys.