Erika Drungytė

Lūžio kvadratas

„Smetanska“ Kauno inteligentija, apie kurią tiek pašaipių tarybinės tautosakos gaidų iki dabar pagiedama su patyčiomis kovojančių lietuvių gerklėmis, neabejotinai sietina su humanitarine visuomene ir Lietuvos universitetu, iškilmingai atidarytu 1922 m. vasario 16 d. Idealistai ir šviesuoliai, per kelis metus pasiekę puikių rezultatų valstybės statyme, 1930-aisiais iškėlė savo vienintelio mitinio herojaus Vytauto Didžiojo vėliavą, kad būtų jiems ir toliau kuo sekti ir į ką lygiuotis. Universiteto pervadinimas kunigaikščio vardu tebuvo vienas iš tūkstančių judesių, atliktų tais metais LDK valdovo garbei. Nors tas alma mater pavadinimas absoliučiai nepakeitė esminės krypties – valstybės prioriteto investuoti į švietimą ir kultūrą.

VDU Teologijos-filosofijos, Evangelikų teologijos, Humanitarinių mokslų, Teisės, Matematikos-gamtos, Medicinos ir Technikos fakultetuose ugdytiniai buvo visapusiškai išsilavinę, keliomis kalbomis kalbantys, kultūrą puoselėjantys ir tėvynės labui dirbantys bei kuriantys žmonės. Tiesa, ir studentai, ir dėstytojai mielai pasitrankydavo po Europą, kad prisigaudytų įspūdžių, patirties, madų, bet ilgai ten neužsibūdavo. Kaunan grįžęs jaunimėlis, velnių prisišveitę vyresnieji ir vienas kitas Laikinąją sostinę pamilęs užsienietis čia pamėgino įgyvendinti svajonę – sukurti šiuolaikiškiausią Europos miestą. Ir iš dalies jiems tai pavyko.

Pokario Kaunas neteko ne tik VDU ir „smetanskos“ inteligentijos, bet ir buvo verčiamas pramoniniu didmiesčiu, kuriame neturėjo likti pačios „baisiausios“ visuomenės dalies – humanitarų. Šios srities fakultetai iškelti arčiau centrinės valdžios ir kontrolės institucijų – į Vilnių, o kauniečiams perauklėti pasitelktos nuoseklios priemonės: kalkėm užpiltas Vytauto Didžiojo vardas, sukurtas Politechnikos institutas, fabrikai ir gamyklos sukelti į miesto centrą.

Lūžis įvyko tik 1967 m., kai sumanyta leisti žurnalą jaunimui ne Vilniuje, o Kaune. „Nemunas“ tapo viltingu ženklu, galimybe atgimti humanitarinei visuomenei šiame išniekintame mieste, kuris niekada nepamiršo, kuo buvo ir kokia yra jo esmė.

„Laukiu žurnalo kūrybiškai drąsaus, kovojančio prieš minčių sustingimą, mokančio jaunimą filosofiškai mąstyti. Reikia kovoti už teisę filosofinės intervencijos į gyvenimą. Reikia informuoti apie užsienio kultūrinio gyvenimo reiškinius, apie avangardistines meno ir literatūros sroves, nes mūsų humanitarinė jaunuomenė (ir ne tik humanitarinė), nežinodama jų esmės, sukuria fantastiškiausius mitus. Žmonės nėra tokie kvaili ir minkšti. Duokit jiems pačiupinėti daiktą, ir jie pasakys tikrą jo vertę. Žurnalo uždavinys – kelti humanistinę kultūrą, neužmirštant didžiųjų pasaulio minties veikalų“.

2017 metais šiuos Juozo Grušo žodžius, įrašytus pirmajame 1967 metų „Nemuno“ numeryje, verta išgirsti ne tik istorinio konteksto šviesoje. Anuomet jie buvo beprotiškai drąsūs ir labai reikalingi. Bet ne mažiau svarbūs ir šiandieną. Ne mažiau aktualūs. Juk jau pribrendo laikas jaunimui ir vėl būti kultūros avangarde, kuriant naujųjų laikų metatekstą, kuriuo būtų aiškiai atsiribota ne tik nuo liumpeniškų artefaktų, bet ir nuo slydimo paviršiumi ekstazės.

Žymos: