Lina Buividavičiūtė | Eilėraščiai

_____Pasikalbėkime apie Keviną

_____I

Niekada nenorėjau vaikų.
Vaikystėje nemokėjau žaist lėlėmis
(net sakiau, kad jos mušasi),
nečiūčiuodavau, negirdydavau
pieneliu, nevežiodavau,
nepindavau kasų,
nematuodavau rūbų –
aš žiūrėjau, tik žiūrėjau į
jas – tokias svetimas, taip
nuo manęs tolimas.
Vėliau neniurkydavau
kūdikių, nealpdavau dėl
jų švelnios odos, papūstžandžių
veidukų. Ėmė vaikuotis
draugės, aš žiūrėjau, tik žiūrėjau
į jas, užkaifavusias nuo morfijaus
pieno, nuolatinio spenelių čiulpimo,
(nesibaigianti preliudija, šitas
incestas mane purtydavo),
užvargusias, užvarytas,
nekenčiančias savęs –
suplyšusiomis makštimis,
strijų nužymėtomis
šlaunimis, pamiršusias vyrą
(tas dažniausiai miegodavo ant sofos),
pasaulinės svarbos klausimu
pavertusios šūdo spalvą ir
rauguliuką – o kada tu, kada tu –
suprasi, kai pagimdysi,
suprasi, kai turėsi savų –

 

 

 

vemdavau nuo tų naujųjų motinų
išminties, jų skurdumo, tai buvo
tikras gyvas košmaras,
kurio nenorėjau sapnuoti.
Aš buvau sau, tik sau,
su savimi, atsikvėpdavau,
pasitikrinusi, apčiuopusi
kūną, kuriuo nereikės dalytis,
skaitydama disertaciją apie
savanorišką bevaikystę,
man per daug patiko Aš –
neišdalytas, niekam
nieko neskolingas,
vienatinis –
mano darbas,
mano para,
mano pasaulis –
Tu atsiradai tik per
prakeiktą dekalogą,
vienintelį – penktąjį –
įsakymą,
kurio laikiausi.
Per prakeiktus artimuosius,
tikinusius, kad savo vaiką
tai jau tikrai pamilsiu,
kad nepažįsta normalių
motinų, nemylinčių savo vaikų.
Aš nesu normali. Aš – nesugebėjau.
Dabar tik keikiu save ir juos
dėl supistos dvigubos moralės.

Žymos: