1972 m. gegužės 18 d. jaunimo eisena Laisvės alėjoje. Nuotrauka iš baudžiamosios bylos (KGB archyvas).
Rita Bany

Laisvę hipiams!

Vienas žinomiausių Kauno hipių, tapęs ikoniniu, išsiskiriantis baltais ilgais plaukais ir barzda, panašus į „ZZ Top“ atlikėją, Vladas Rukša paklausė: „O kodėl rubrika pavadinta ne „Gėlių vaikų alėja“?“ Atsakiau: „Todėl, kad Kaune turime „Laisvės alėją.“ Nors Kaunas, kaip sako istorikai, LDK laikais buvo pirklių ir amatininkų miestas, jame vyravo laisvės ir iniciatyvos, gyvybingumo dvasia. Carinės okupacijos metais jis tapo tvirtove – Kaune itin daug gynybinių fortų. Tačiau žiūrint iš aukščiau tai, kas sakralu, susisieja su tuo, kas gynybiška. Soboro rajonas (dabartinė Laisvės alėja XIX a. buvo apgyvendinta rusų karininkais, tai buvo rusų gyvenvietė, o atėjus pirmajai Lietuvos nepriklausomybei soboras virto katalikų šventove), katedra, Kauno pilis, Šv. Jurgio bažnyčia, Muzikinio teatro sodelis, kuriame vyko Romo Kalantos kūno atnašavimo aktas kaip pasipriešinimas sovietų okupacijai, sudaro nedalomą Kauną: miestą, kuriame kaunamasi iki paskutinio kraujo lašo ir kuriame švenčiamos svarbiausios tautos šventės. Nedera pamiršti, kad Kaunas buvo nepriklausomos Lietuvos sostinė, visai Lietuvai diktavusi madas.

Tačiau nuo ko mes amžinai ginamės, ko nuolat siekiame? Ginamės nuo įsivaizduojamų ar esamų priešų, savo demonų, kaip pasakytų šventasis Antanas, kelis dešimtmečius dykumoje kovęsis su savo proto demonais ir pagaliau nušvitęs, kai jo sąmonė nustojo juos kurti… Nuolatos siekiame tiek išorinės, tiek vidinės laisvės, išsivadavimo, atvirumo. Todėl laisvės kovotojai, idealistinės tiesos skelbėjai yra didvyriai, jiems lenkiamasi, jų prisibijoma. Laisvės kovotojai buvo ir partizanai, ir hipiai, rezistentai, katalikų kunigai, sovietmečiu leidę LKBK. Dauguma jų kilę iš Kauno. Hipių judėjimas irgi prasidėjo Kaune.

„Nemunas“ ne šiaip sau nusprendė iš užmaršties prikelti senuosius hipius ir priminti laisvą jų gyvenimo būdą, kančias, kovas ir išsilaisvinimą iš sistemos primesto gyvenimo modelio. Kiekviena istorija asmeniška. Kiekviena pasakoja apie išsivadavimą. Išsivadavimą iš seno, atgyvenusio sovietinio mąstymo, kad „prie rusų buvo kam pasiskųsti, buvo darbo“. Nejau per 50 metų dauguma tautiečių pavirto į G. Orwello „Gyvulių ūkio“ gyventojus?

Grįžkime prie hipių. Prie laisvo, nesuvaržyto mąstymo žmonių. Vieni jų orientavosi į vakarietiškas vertybes, kiti – į laisvą meną, roko muziką, pogrindinę literatūrą, keliones, treti – į tautiškumo žadinimą.

Jau sunku surasti senųjų hipių ir autentiškų istorijų. Aleksandras Džyza – miręs. (Su juo teko dirbti Lietuvos TV, bendrauti per džiazo festivalius, kartu linksmintis pobūviuose, bet niekad nemaniau, kad jis taip greit mirs, – aut. past.) Greenas – Aleksandras Kočiarovas – gyvena Indijoje, Varanasio mieste ir piešia tibetietiškas thankas. Su juo, rusų karininko sūnumi, hipiavusiu Kaune, supažindino Algirdas Kugevičius, bet Aleksas Nepriklausomybės laikais pakėlė sparnus į užsienį. Arkaša – Arkadijus Vinokuras, žydų kilmės hipis, gyvena Vilniuje ir tapo politiku. Bene vienintelis senųjų pirmųjų hipių, priverstas emigruoti į Izraelį, o paskui gyventi Švedijoje. Jis turi daug ką papasakoti.

A. Kugevičiui hipių judėjimas daugiausia siejosi su vidine laisve, dvasingumo paieškomis, vakarietiška muzika. Jis surado kelią, vedantį į Buriatiją pas budizmo mokytojus, ir tapo knygų vertėju iš Tibeto ir kitų užsienio kalbų, užsisklendė nuo visuomenės. Hana Šumilaitė, turinti lenkiško kraujo, žinomas TV veidas, režisierė, tais laikais, dar prieš R. Kalantos įvykius, savo namuose rengdavo vakarėlius, kupinus hipiškos dvasios – juose skambėdavo vakarietiška muzika, jauni žmonės rūkydavo, gerdavo vyną, tiesa, marihuanos suktinės niekas nesiūlydavo. Hana bene vienintelė išlaikiusi geranorišką, laisvą bendruomeninę gėlių vaikų dvasią…

Reikia pripažinti, kad Lietuvoje 1965, 1970–1980 m. hipių judėjimas buvo stichiškas reiškinys, sovietinės okupacijos laikais taip ir neturėjęs galimybės virsti rimtesniu pasipriešinimu santvarkai, nes KGB buvo nedelsiant užgesintas. Stichiškuose mitinguose po R. Kalantos įvykių dalyvavo apie 3 tūkst. žmonių, tad galima daryti prielaidą, kad vienaip ar kitaip nukentėjo apie 10 tūkst. Lietuvos piliečių šeimų ir ne vien lietuvių kilmės kauniečių: rusai, žydai, lenkai buvo išmesti iš darbų, kiti sukišti į psichiatrijos ligonines, treti priversti emigruoti ar kaip nors degradavo… Laisvės, hipių, arba gėlių vaikų, judėjimo banga, kilusi Anglijoje su „The Beatles“, kitų roko ir popgrupių susibūrimu bei JAV taikos judėjimu, atsiradusiu pasipriešinimo JAV karui Vietname laikais, nuvilnijo per visą pasaulį. Ji pasiekė ir Lietuvą, tik įgavo kitas – okupuotos valstybės pasipriešinimo pavergėjams – formas. Juk net ir pirmasis vakarietiško formato žurnalas „Nemunas“ pasirodė sovietų valdymo atšilimo laikais – 1967 m.

Kaunas buvo įkvėpęs laisvės gurkšnį tarpukario nepriklausomybės metais, todėl dar prieš R. Kalantos susideginimą čia reiškėsi hipiuojantis jaunimas, kurio giminės, pabėgę nuo sovietinio teroro į Vakarus ar už Atlanto, giminaičiams iš ten siųsdavo siuntinius. Tad hipiavimas Kaune reiškėsi vakarietiškų vinilų klausymusi, išoriškais laisvės atributais, nebūdingais sovietinei santvarkai: ilgais plaukais, kliošinėmis kelnėmis, amerikietiškais džinsais, ilgomis sukniomis ar sijonais, „new age“ papuošalų gausa, keliavimu autostopu ir pogrindinės literatūros skaitymu, domėjimusi ezoterika. Gyvavo atskiros grupelės jaunų, laisvės ištroškusių žmonių, jie rinkdavosi vieni pas kitus, linksmindavosi, šokdavo, klausydavosi Jimmi’o Hendrixo, Janis Joplin, „The Doors“. Tačiau vakarietiškas hipių šūkis: „Love, peace, sex and drugs“ nelabai tiko sovietinėje terpėje, primenančioje konclagerį, turintį griežtus riboženklius ir spygliuota viela besiginantį nuo Vakarų kultūros pasaulio.

Netikėtas laisvės siekis, tiesos gūsis Kaune, Laisvės alėjoje, prasiveržė kitaip, netikėtai. Tada, tą paslaptingą gegužės 14-ąją, kai R. Kalanta apsipylė benzinu ir sušuko: „Laisvė Lietuvai!“, buvau vaikas, nedalyvavau eitynėse. Bet mano būsimi vyresnieji draugai, kuriuos sutikau vėliau, vienaip ar kitaip buvo susiję ir su „kalantinėmis“, kurios kėlė tautos laisvės dvasią, ir su hipių judėjimu, kuris orientavo į Vakarų kultūrą. R. Kalanta ir hipių judėjimas, rezistencija, pogrindžio literatūra, roko muzika, dvasingumas, dievoieška – visa glaudžiai susipynę. Sunku išskirti žmones, priklausiusius vienai ar kitai srovei. Dvasingųjų grupei priklausė šviesaus atminimo farmakognostas, vertėjas iš tibetiečių kalbos Donatas Butkus. Jis pasakojo, kaip su draugais, dar „bitnikais“, minėjo Vengrų sukilimą Vytauto parke ir buvo sugautas saugumiečių. Jam laisva hipių dvasia siejosi su dvasiniais dalykais, budizmu, už tai jis buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę. Tačiau D. Butkus tiek Lietuvai, tiek pasauliui paliko vertingų medicininių tibetietiškų tekstų, tarp jų – Tibeto medicinos atlasą, išverstą į anglų, italų, vokiečių kalbas. Donatas iki pat mirties išliko laisvų manierų hipis.

Kauniečiai Vladas Rukša, jo sesuo Aurelija Rukšaitė, keramikas Gediminas Šibonis, Loreta Šibonienė, jų bičiulis latvis Alfredas Stinkulas sudarė atskirą, beveik elitinę hipių grupę. Žinau, kad Alfredas kažkur Latvijos kaime net buvo įkūręs hipių stovyklą, ten jie nuogi leido vasaras – atsakančiai linksminosi. Tačiau paslaptinguose miškuose neteko apsilankyti.

Dar buvo Coigė, tragiškai žuvęs vėlesnių laikų hipis juristas – grįžęs iš Amsterdamo ir jau nepriklausomybės metais subadytas peiliu vienoje Kauno naktinių kavinių. Tebėra Rosita, hipiavusi Lietuvoje ir Piteryje – jos vyras roko dainininkas iš Peterburgo, mirė perdozavęs narkotikų. Jie draugavo su bohemiškuoju tapytoju Kampu, kuris irgi mirė per anksti… Yra ir kitų, laikiusių save hipiais, tačiau pamiršusių jaunystės išdaigas ir virtusių respektabiliais ponais. Kiekvieno istorija ypatinga, visi iš jų savaip nukentėjo, tačiau išliko laisvi žmonės. Kartais atrodo, gal kitaip ir negalėjo būti: tik tas, kuris patyrė kančią, gali dvasiškai nuskaidrėti. Tikriausiai kitų būdų tapti žmonišku žmogumi šioje žemėje nėra – tik išgeriant karčios kančios taurę ir išmetant ją per petį.