Jis dainuoja iš visos širdies, 2015. Linoraižinys, 30x30 cm
Erika Drungytė

Kristina Norvilaitė | Užkoduota, bet atsiverianti

Šiuolaikinio pasaulio žmogus gali naudotis įvairiausiais instrumentais, kurie palengvina jo gyvenimą, leisdami atlikti greičiau, efektyviau, daugiau darbų. Naujus instrumentus gali čiupti ir menininkai – įvairios kompiuterinės programos pasirengusios padėti sukurti tekstą, vaizdą, garsą… Paradoksalu – nors tarp menininkų yra didžiulė konkurencija, šiuolaikinė kompiuterinė grafika skinasi sau kelią ir greičiau pasiekia tikslą, bet kuriančiųjų dalis, neatsisakiusi klasikinių priemonių, turi savo nišą, kurioje taip pat verda gyvenimas, organizuojama daug parodų, kūrėjai tobulėja, o ir meno mylėtojai vis dar labiau vertina „tikrą“ meną, „išvargtą“ rankomis.

Senąja lino raižinio technika bei savo rankomis net neabejodama pasitiki ir grafikė Kristina Norvilaitė, įdomia, modernia vaizdų kalba pasakojanti istorijas, panašias į atsivėrimus dienoraštyje. Jos kūryba yra intymi, susitelkusi, atspindinti autorės patirtis, išgyvenimus, prisiminimus, kuriuos ji koduoja ženklais, esančiais ar buvusiais jos aplinkoje. Menininkės darbuose dominuoja mergaitės, moters figūra, gausu buities artefaktų, žmogaus kūno dalių, muzikinių ženklų. Kiekviena detalė, daiktas, žmogus – viskas iš jos asmeninio pasaulio. Žiūrovui atrodo, kad tai užkoduota informacija, nors iš tiesų – gryniausia išpažintinė kūryba, pasakojanti menininkės gyvenimą ir jos istorijas. Vaikystė ir prisiminimuose įstrigusios svarbios detalės, suaugusios moters jausmai, kūno kalba, dukters išgyvenimų vaizdiniai…

Nors tai labai asmeniška, bet tuo pat metu ir bendražmogiška – užuominas lengvai atpažįsta ar suvokia kaip universalias nuorodas ne tik išprusę žiūrovai, bet ir vaikai. Panašiai mus veikia poezija, kai metaforų, simbolių kalba susijungia į metatekstą, kuris mūsų pasąmonei atveria kitą, paralelinį pasaulį, ir išgyvenimo akimirkomis mes ten persikeliame be jokių pastangų.

Apie tą kitą pasaulį Kristina kalba noriai – juk tai visas kūrybos procesas, nuo buvimo kitur iki išėjimo į save. Kelionės, parodų lankymas, bendravimas, šeima, skaitymas, muzikos klausymas, pamokėlės vaikams Santariškių vaikų ligoninėje, knygų iliustravimas, parodų, įvairių renginių organizavimas… Ir tame maloniame verpete savidisciplinos dalis – kelios „privalomos“ valandos kasdien kūrybiniam darbui, kuris dailininkei labai patinka ir kaip techninis procesas. Raižyti, komponuoti, atspausti – lyg drabužio siuvinėjimas, kai mąstai ir veiki vienu metu. Bet iš to, kaip menininkė apie šią būtinybę išeiti į kūrybos erdvę pasakoja, supranti, kad tai yra jos gyvybę palaikantis deguonis. Be kūrybos visa kita netektų prasmės. Kristinos manymu, vertybių sistema ir atskiria žmones – vieniems svarbiau dirbti, atlikti, uždirbti, kiti visada atidės į šalį užsakymą, jei atėjo įkvėpimas.