fbpx

Kolūkio metraščiai

HERKUS KUNČIUS

Ištrauka iš rašomo romano

VII

KOLŪKIS STOJASI ANT KOJŲ

1953 metų kovo 5 dieną greta Maskvos esančioje Kuncevo viloje mirė draugas Stalinas – visų tautų tėvas, mokytojas bei geradarys. Tarybų šalyje buvo paskelbtas visuotinis gedulas.

Vos išgirdęs apie gedulą, pirmasis puolė gedėti Lavrentijus Berija. Gedėjo Nikita Chruščiovas. Gedėjo Georgijus Malenkovas. Gedėjo Sniečkus. Gedėjo Paleckis. Gedėjo Šumauskas. Gedėjo ir Gedvilas. Gedėjo vietinė LKP(b). Gedėjo visa VKP(b). Gedėjo ir pažangusis pasaulis. Gedėjo darbininkai bei valstiečiai. Gedėjo inteligentija.

Tarybiniai žmonės, sužinoję šią baisią naujieną, namuose rovėsi nuo galvų plaukus, gamyklose pameistriai iš nevilties mirtinai žalojo save, o nėščiosios, nematydamos savo vaikams šviesesnės ateities, masiškai atsisakinėjo gimdyti. Tomis dienomis ne tik Maskvoje, Prienuose, Vilniuje ar Magadane, bet ir Varšuvoje, Pekine, Prahoj, Berlyne liejosi ašarų upės, visur girdėjosi isteriškos raudos, kurortuose paplito savižudybės, nes žmonės buvo sutrikę, nebežinojo, kaip toliau jiems be draugo Stalino gyventi.

Kolūkyje „Lenino keliu“ Stalino mirtis taip pat visus sukrėtė. Partorgas Sergejus Duškinas neribotam laikui užgėrė, depresijos apimtas veterinaras kategoriškai atsisakė išeiti iš tvarto, o jaunas, ką tik technikumą pabaigęs agronomas kaži kur kolūkio laukuose pradingo. Visi su gedulu susiję rūpesčiai užgulė kolūkio pirmininko Vytauto pečius.

Pasitarus su sąžine, gedulo apeigas nutarta surengti kolūkio kontoroje. Iki pažemės nuleistos prie fasado kabėjusios vėliavos. Priklota eglišakių. Apsišluota. Apsitvarkyta. Pasipuošta. Kabėjęs troboje draugo Stalino portretas perjuostas gedulo juosta. Uždegta dešimtys žibalinių lempų ir dar dvigubai balanų. Kanceliarinis stalas nustumtas į tolimiausią pakampę, o ant pasieniuose sustatytų suolų susodintos kolūkietės raudotojos.

Užraudojus kolūkietėms, kolūkio pirmininkas Vytautas atsistojo į garbės sargybą. Sustingo. Netrukus į kontorą ėmė plūsti kolūkiečiai. Tarybiniai žemdirbiai slinko lėtai, pagarbiai ir šiek tiek nedrąsiai žvelgdami į juos našlaičiais palikusį Staliną. Jautresni braukė ašaras ir nesigėdijo verkti. Dosnesni, taip rodydami pagarbą ir nebijodami prisipažinti amžinai jį mylėsiantys, krovė į kalną po portretu atsineštus lašinius, kumpius bei šonines. Kiti, dar neatsisakę religinių prietarų, nežymiai prie tautų vado atvaizdo priklaupdavo ir paslapčia žegnodavosi.

Stovėdamas greta skaisčiai apšviesto draugo Stalino portreto, pirmininkas bandė įsijausti į gedulingą atmosferą, tačiau mintys kažkodėl vis sukosi apie traktorių. Išties traktoriaus kolūkiui žūtbūt reikėjo. Jau seniai praėjo tie laikai, mąstė sargyboje pirmininkas, kai visus lauko darbus nudirbdavo kuinas ar į akėčias pakinkyta boba. Į kolūkį turi ateiti progresas. Ir elektra. Melioracija. Kanalizacija. Be to, kolūkio pirmininkui praverstų ir motociklas – „Dnepras“. Bet geriau būtų „Ižas“, nes jis galingesnis. Našiai dirbant, vėliau galima būtų pagalvoti ir apie kombainą, įsisvajojo Vytautas.

Socializmas, palyginti su baudžiava ar graikų ir romėnų vergove, išties turi gausybę pranašumų, mintijo stovėdamas garbės sargyboje pirmininkas. Ši draugo Karlo Markso sugalvota ir genialiai Vladimiro Iljičiaus Lenino išplėtota ekonominė bei politinė sistema iš pradžių skatina galvoti apie kolektyvą ir tik vėliau šiek tiek apie save ar savo šeimą. Antra vertus, kuriam galui tarybiniam žmogui reikalinga šeima, svarstė pirmininkas. Juk esant kolūkinei nuosavybei ne tik nekilnojamasis ar kilnojamasis turtas, bet ir žmogiškieji ištekliai priklauso visiems, t. y. kolūkiečiams. Tiesa, mūsų kolūkyje vis dar stinga sąmoningumo, kolūkiečiai nežinia ko veržiasi į miestą. Tačiau tai laikina. Netrukus visa Lietuva virs didžiuliu kolūkiu. Ir tada nebeliks nei miestų, nei kaimų. Visi draugiškai gyvens, mylėsis, dainuos ir šoks po vienu stogu.

2019-06-22