P. Gudavičiaus ir A. Iljinienės namas K. Donelaičio g. 19 Kaune Statybos metai: 1933–1934. Architektas Arnas Funkas
DAINIUS LANAUSKAS

Kelionė į Kauno art deco savaitę 2032-aisiais

Ši publikacija – tarsi laiškas sau, laiškas iš praeities į ateitį ir kartu – iš menamos ateities į dabartį. Iš Čikagos kilęs vienas žymiausių modernizmo architektų Viljamas Leonardas Pereira (1909–1985, William L. Pereira) yra pasakęs, kad architektūros misija – kurti planus, kurie užtikrintų ateitį. Norėčiau, kad ir mes, kauniečiai, savo darbuose pirmiausia matytume kuriamą ateities iššūkius atitinkančią dabartį. Tad kokia ji bus tada, kai atsinaujinusiam „Nemunui“ sukaks 25 metai, o mano atvykimui į Kauną – dar daugiau?..

Atsiminsiu tą žiemą, kai iš Vilniaus į Kauną važiavau su kitu čikagiečiu, šio miesto art deco mylėtojų draugijos pirmininku, nemažai pasaulio apkeliavusiu Džo Loundžu (Josephu Loundy’u). Niekaip negalėjome atsistebėti, kaip jo taip pat vadovaujama Pasaulinė art deco gerbėjų koalicija – daugybė žmonių, kuriuos jungė meilė grožiui – vis dar atranda naujų „aukso amžiaus“ miestų, pastatų ir jų interjerų… Džo papasakojo nuostabią vengro Lašlo Hudeco, gimusio Ladislavu Hudecu (László Ede Hudec; Ladislav Hudec), istoriją – šis architektas sukūrė modernistinį Šanchajų, buvo naujo architektūrinio termino Hu-Deco įkvepėjas. XXI a. pradžioje vengrai pradėjo rengti jam skirtus forumus savo namuose, Budapešte. Dž. Loundis kalbėjo: ir jums Kaune reikia turėti forumą, į kurį vieną kartą metuose galėtų atvažiuoti žmonės. Pamatyti. Įkvėpti miesto.

Į Kauną atvedė namų interjero jausmas

Atšiaurų tų metų sausį Džo, vedamas smalsumo, pirmasis atvyko į Kauną. Juk kažin kur (tada ginčytasi, ar Rytų, ar Šiaurės Europos pakraštyje) atsirado dar vienas art deco stilistikos miestas. Ne tik pripažįstantis, bet ir vėl besimėgaujantis „smetoninės senelės“ estetika, siekiantis „juneskinio“ pripažinimo. Kelrodžiu mūsų draugui iš Amerikos tapo žinomas Britanijos laikraštis (taip, tada dar ėjo popierinė spauda) „The Guardian“, kartą metuose skelbdavęs didįjį sąrašą – 10 rekomenduojamų Europos miestų, geriausiai atitinkančių kurį nors praėjusių laikotarpių. Tų metų tema buvo art deco, pirmoje vietoje – Pa-ryžius, o antroje… Kaunas. „Po šimts pypkių, kas čia?“ – matyt, pagalvojo veiklus amerikonas. Ir po trijų mėnesių aš jį vežiau savo automobiliu tada tik keturias eiles turėjusia automagistrale iš Vilniaus.

Tuomet jau buvome surengę rudeninę parodą „Art deco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“. Ja labai norėjosi askleisti, kad Pirmosios Respublikos estetika – ne tik fasadai, bet ir vidus, interjeras, namų jaukumas. Su kolegomis sutarėme, kad geriausias parodos pavadinimas ir visos mūsų veiklos įvardijimas bus „Art deco Kaunas“. Šis terminas pasauliui plačiausiai žinomas kaip apibrėžiantis „aukso amžiaus“ laikotarpio stilių. Taigi sudarėme „rinkodaros planą“, o viena jo dalių buvo parašyti anglų kalba pranešimą spaudai arba „laišką pasauliui butelyje“. Atrodė, veltui metame raštelį į jūrą – niekas to pranešimo neskaitys. Išskyrus mielą Turizmo departamento sostinėje valdininkę, kuri mūsų nuotrauką bei mūsų „namų parodos“ aprašą įdėjo į savo puslapį.

Vis dėlto į informacijos jūrą įmestus raštelius kas nors ištraukia. Taip ir su mumis tą pavasarį per tada madingą „Facebook Chat“ susisiekė Džonas Brajantas (Jon Bryant). Klausė tiesiai – kur Kaune art deco stiliaus viešbutis ir kur geriausia stilingai papietauti. Pasirodė keista, bet bendravome maloniai, paskui vasarą jį kiek primiršome. O pirmomis rudens dienomis į tuometinius „planšetus“ visoje Europoje iš „The Guardian“ dangoraižio Londone pasibeldė žinia. Aukštas baltas Kristaus Priskėlimo bazilikos bokštas mėlyno dangaus fone kvietė – Kaunas antras Europoje art deco miestas!

Žymos: