INGRIDA RAGELSKIENĖ

Keletas štrichų amžininko portretui

Prieš pradėdama rašyti apie režisierių Artūrą Areimą, noriu paatvirauti. Ar Jums dažnai tenka išgyventi akistatą su labai gero teatro, kino, literatūros reiškiniais? Man – pastoviai. Bent kartą per mėnesį. O paskutinis susidūrimas su geru teatru įvyko 2017-ųjų vasarį, Vilniaus teatro „Lėlė“ rūsyje, Mažojoje salėje. Čia, kartu su savo pradinukėmis mergaitėmis, žiūrėjau dramaturgės, režisierės Nijolės Indriūnaitės premjerinį spektaklį „Gėlių istorijos“.

Tai buvo tas atvejis, kai į teatrą einama per daug nesitikint, gal tik artimesnio, menu sušildyto bendravimo su savo vaikais, gardžios bandelės prieš spektaklį ir jaukios, lėlėmis, eskizais, žuvelėmis akvariumuose prisodrintos teatrinės erdvės. O tada gavau dovaną – koncentruotą, tikslų, geležine veiksmo logiką ir dvejomis paralelinėmis istorijomis (vaikams ir suaugusiems) paremtą kamerinį spektaklį. Išradingai „Gėlių istorijų“ estetikai impulsu tapo dar iš aštunto dešimtmečio prisimenamos vitrinos su užrašu „gyvos gėlės“. Spektaklio kūrėjos sugebėjo atgaivinti ne tik to unikalaus laikmečio stilistinę įvairovę, bet ir tikras, dažnai nuobodžiavusias, karštai mylėjusias, jautriai aplinką stebėjusias moteris – gyvų gėlių pardavėjas.

„Aš būsiu aguona, o tu erškėtrožė“, – po spektaklio vaidmenis skirstėsi dvi mažosios žiūrovės. Tuo metu aš tyliai mąsčiau apie našlaitę, mylimiausią gėlę vaikystėje, tokią kuklią, nuolankią ir tvirtą. Apie jos istoriją, lemtį, paskirtį, tuomet suprastą vaiko širdimi ir gal šiek tiek atkartotą jau suaugus, mokantis būti mama, žmona, dukra… Taigi – „Gėlių istorijos“ ir jų esminė pamoka – neteisti, išmokti priimti kitokį, atjausti ir suprasti paklydusį, kenčiantį, sutrikusį.

Manau, būtent ši vaikams skirtame spektaklyje išgyventa patirtis, mintys, emocinis virsmas padėjo atlaikyti kovo mėnesį Vilniaus Menų spaustuvę supurčiusią postpolitinės porno satyros „Antikristas“ premjerą. Režisierius dar prieš spektakliui pasirodant deklaravo: „Norime pasiūlyti pasižiūrėti į tai, kuo mes tikime šiandien. Šiandien pornografijos sąvoka atsiskleidžia visai kitame kontekste – tai nereiškia gašlaus lytinio akto demonstravimo viešai. Pornografija yra sumišimas, chaosas, jovalas, todėl baisiau už ją yra tik šiandienos, kurioje gyvename, atmetimas“

„Antikristas“ – dvidešimtas šio trisdešimt ketverių metų menininko sukurtas spektaklis. Po itin ryškaus profesinio debiuto 2008 m., Artūras Areima šešerius metus statė spektaklius Valstybiniame (nuo 2012-ųjų – Nacionaliniame) Kauno dramos teatre. Schilleris (Šileris), Čechovas, Ibsenas – trys dramaturgijos stulpai, į kuriuos rėmėsi profesinius raumenis sėkmingai auginęs jaunas režisierius. Iš savo režisūros meno mokytojo, pedagogo Rimo Tumino jaunas kūrėjas perėmė pamatinius gebėjimus atrasti savo temą, ją unikaliai, autentiškai atskleisti žiūrovui, taip pat išskirtinį talentą suburti bendraminčių kūrėjų – aktorių, teatro dailininkų, kompozitorių – komandą.

2015-ieji tapo lūžio, perversmo metais ne tik eurą įsivedusiai Lietuvai ar „Charlie Hebdo“ redakcijos išžudymą apraudančiai Europai. Tais metais su Kaunu atsisveikino ir Artūras Areima, sukūręs naują darinį AAT – savo vardo teatrą. Gimė šiuolaikinės dramaturgijos įkvėpti spektakliai „Po ledu“, „Nevykėlis“, „Medėjos kambarys“, „Klamo karas“ ir jų talpios žanrinės apibrėžtys: „nonkonformistinis, ekshibicionistinis, dekonstrukcinis ir isterinis aktas“, „žiaurumo meninė studija“. Režisierius vis dažniau deklaruoja esąs laisvo teatro laisvas filosofas, įdėmia stebėtojo akimi fiksuojantis dabarties chaosą ir provokuojantis žiūrovą mąstyti. O kartais diskutuoti. Arba įsitraukti į dialogą – atpažįstant save.

Spektaklyje „Antikristas“ vaidina Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentai Andrius Mockus, Giedrė Žaliauskaitė, Monika Poderytė, Valerijus Kazlauskas, – jauni aktoriai, po truputį tampantys žinomi būtent iš anksčiau minėtų Artūro Areimos teatro pastatymų. Spektaklio pradžioje, vykstant improvizuotai pseudo-partijas vienijančio pseudo-komiteto posėdžiui, bandau identifikuoti temą. Atrodo, kalbama apie kiek senstelėjusią aktualiją, pseudo-komitetas gilinasi į skandalingos dainos (aliuzija į „Šėtone, prašau“ autorių Whydotą) elgesio priežasčių ir pasekmių logiką. Aktoriai leidžia sau žiūrovų akivaizdoje padaryti lengvą vidinį dvasinių ir kūrybinių gebėjimų apšilimą. Kol kas jų veiksmai ir banaloki tekstai juokingi nebent jiems patiems.

Žymos: