Deimantės Piraitytės ("Miško archyvas") nuotrauka
Iloną Jurkonytę kalbina Silvija Butkutė

Kaunui – kanadietiško kino prognozės

Jei ši moteris būtų filmas, tai tikriausiai būtų film noir – elegantiškas, sodrių tamsių spalvų, įtraukiantis ir intriguojantis. Jeigu ji būtų filmo herojė, tai tikriausia Malena, į kurią nesusilaiko neatsisukę visi Sicilijos vyrai, moterys, vaikai. Charizmatiškoji Malena, tik mėlynomis akimis, tokia yra Ilona Jurkonytė, viena tų žmonių, kuriuos galima įsivaizduoti einančius Laisvės alėja ir lydimus kino gervių.

Ilona Jurkonytė – nuo 2007 m. vykstančio Tarptautinio Kauno kino festivalio sumanytoja, organizatorė, meno programos vadovė, „Romuvos“ kino teatro išsaugojimo akcijos iniciatorė, buvusi Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kino salės programos kuratorė. Ji trumpam grįžo namo, į savo Kauną. Kol neataušo kava Knygų ministerijoje, kalbamės apie tikras ir fiktyvias istorijas, vykstančias čia, Kaune, ir dabartiniuose Ilonos namuose, klevų sirupu kvepiančioje Kanadoje.

Ilona, jau dvejus metus gyveni Kanadoje, Monrealyje. Kai paprašiau trumpai apibūdinti vietos klimatą, paminėjai, kad nepavyko atsispirti tenykštei tendencijai įsigyti žvarbių Kanados vėjų neperpučiamą striukę. Taigi, kokia yra toji Ilona po apsauginiais apdarais – ką ji veikia mieste prie šv. Lauryno upės, kokiais maršrutais vaikšto, kur mėgaujasi kavos puodeliu?

Tavo klausimas apie striukę labai taiklus (šypsosi). Kai nuvykau į Kanadą, teko įsigyti tokį garderobą, kurio niekada neprireikė Lietuvoje ir tikėjausi, kad niekada neprireiks. Čia, Kanadoje, atvykėliai iš kitų kraštų palikdami šalį nusimeta ir šiuos rūbų sluoksnius, nes tokia apsauga būtina nebent į Sibirą važiuojant! Įdomu tai, kad Kanada man neleidžia pamiršti Lietuvos. Klimatas čia yra labai artimas mūsiškiam. Egzistuoja keturi sezonai, tik nuspalvinti ryškesnėmis spalvomis – jei Lietuvoje karšta, tai Kanadoje karščiau, jei drėgna, tai drėgniau. Net medžiai čia aukštesni. Seku prognozes, kurios skelbia „šalta – lyja – saulėta“, ir man kyla noras pasitikrinti, o koks oras šiuo metu Kaune? Labai dažnai temperatūra sutampa. Simboliška…

O Monrealis, kuomet čia atvykau, man iš karto pasirodė labai jaukus ir demokratiškas miestas, turintis ypatingo žavesio. Tokį įspūdį kuria gausybė urbanistiniame plane išdėstytų alėjų ir architektūroje vyraujantys trijų aukštų pastatai. Šv. Lauryno upė turi industrinę praeitį, todėl, keliaujant krantine, čia kinematografiškai sukasi laivybos, miltų malūnų, fabrikų istorijos. Šiame horizonte Monrealio gyventojai manevruoja banglentes, ilsisi paplūdimiuose.

Juokauju, kad šis miestas yra Berlyno pusbrolis, o Berlynui aš labai simpatizuoju… Tai tokie miestai, kuriuose gali palei upę minti dviratį, lankyti nemokamus baseinus, rinktis iš didelės įvairovės jogos studijų, be jokių pasiaiškinimų būti veganu, su pasimėgavimu puoselėti kokybiško maisto ir geros kavos kultūrą.

Tačiau, nepaisant Kanados ir Lietuvos panašumų, Tave keliai visgi nuvedė į Šiaurės Ameriką.

Mano tikslas buvo ne pati Kanada, o kinotyros studijos. Prieš penkerius metus pradėjau svarstyti, kad norėčiau gilinti žinias šioje srityje. Tuo metu su bendraminčių komanda jau organizavau Kauno kino festivalį, gelbėjome „Romuvos“ kino teatrą. Ši veikla smarkiai įtraukė ir palaipsniui prarijo visą laiką, kurį buvau numačiusi skirti skaitymui, mintims – reikėjo nuolat veikti, strateguoti veiksmus sparčiai besikeičiančiame Lietuvos ir pasaulio kino lauke. Man visada buvo kažkaip nejauku mąstyti taikant teorijos ir praktikos perskyrą, kuri Vakaruose yra taip įsišaknijusi į mūsų santykį su pasauliu. Gal dėl to siekiau, nenutraukus pradėtos veiklos, susikurti tokią erdvę, kurioje galėčiau skirti daugiau laiko mąstymui apie kino procesus ir jų reikšmę.

Kai pradėjau domėtis galimybėmis studijuoti kinotyrą, akį patraukė keletas programų Europoje. Tačiau nustebino tai, kad akademiniu lygmeniu toliau buvo atkakliai nagrinėjami kanoniniai kino istorijos objektai: Holivudo, britų, prancūzų, japonų kinas ir t. t. Su didžiausia pagarba, bet kiek ilgai galime analizuoti Hitchcocką, kai aplink tiek daug aktualaus kino bei kino, apie kurį jokie vadovėliai nė neužsimena, nes juk kinotyros disciplina taip pat yra susiformavusi tam tikruose geopolitiniuose kontekstuose! Norisi laužyti šiuos rėmus ir kalbėti apie dalykus, vykstančius visame pasaulyje šiandien. Todėl, skeptiškai įvertinusi kino studijas Europoje, nutariau pratęsti paieškas Šiaurės Amerikoje.

Pamąsčius, kaip nutiko, kad esu vieno Monrealio universiteto akademinės bendruomenės dalis, atrodo, kad ne aš, o studijos mane pasirinko.

Kelionės į Rendez-Vouz du Cinéma Québécois festivalį metu, radau laiko apsilankyti Konkordijos universitete, kur sutikau žmones, vykdančius labai įdomius kino srities tyrimus. Šio vizito rezultatas – gautas laiškas su pasiūlymu nominuoti mane prestižinei Vanier stipendijai doktorantūros studijoms jau minėtame universitete. Kai mano paraiška praėjo tris atrankos, kurioje dalyvavo visos Kanados akademinės bendruomenės atstovai, etapus, nė nekilo abejonių, ar važiuoti.

Monrealis yra netoli Niujorko ir kitų kultūros bei akademinių centrų, taigi universitetas sukasi įvykių epicentre: atvyksta kviestiniai dėstytojai, vykdomos Pensilvanijos universiteto programos, aktyvus tarptautinis bendradarbiavimas. Čia didžiausia vertybė yra atvirumas: galimybės diskutuoti su studentais, tiesiogiai bendrauti su tyrimus atliekančiais mokslininkais. Kartu su universiteto akademine bendruomene įkūrėme rašymo grupę, kurioje tiek studentai, tiek dėstytojai analizuoja ir kalbasi apie kino industrijos reiškinius. Anatomiškai nagrinėjame pačią kino industriją ir jos temas, pavyzdžiui, viena jų – akademinis darbas pačios kinotyros srityje: kaip jis vyksta, su kokiais iššūkiais susiduriama, kokie kontekstai supa. Juk tam, kad galėtum sukurti kažkokią atsvarą reiškiniams, kurie tau nepriimtini, reikia juos pažinti.

Keldama klausimus ir ieškodama atsakymų į juos – štai kaip semiuosi įkvėpimo.

Žymos: