Leiskite spėti: versdami žurnalą pirmiausia apžiūrėjote iliustracijas, ir, esu tikra, skaitote šį straipsnį tik todėl, kad akį patraukė Kasparo Jaso kūriniai – savito braižo, gaivališki, drąsūs, nenušlifuoti, bet pagaulūs ir įsimenantys. Lažinuosi, nė nepagalvojote, kad jų autorius – dešimtmetis berniukas.

Kalbėti apie vaikų kūrybiškumą, atsiskleidžiantį jų meniniais gebėjimais, – šiek tiek kebli tema. Rizikuoju užsitraukti galimų vunderkindų mamų ir močiučių nemeilę vien klausimu: ar tikrai kiekvienas mažylis turi genialumo grūdą, iš kurio, visai šeimai susitelkus ir su vaiku rimtai padirbėjus, jį lengvai pastūmėjus bei švelniai „paprievartavus“ meno mokyklose, anksčiau ar vėliau prasikals talento želmuo, pražysiantis nuostabiais kūrybos žiedais? Reikia pripažinti: talentingų daug, fenomenų – vienetai. Kaip jie gimsta, kaip užauga, vienas Dievas žino, arba, kaip sako Kasparas, – „aukštesnės galios“.

Galėtume tas „galias“ vadinti genais: palangiškio Kasparo mama Atėnė – menininkė, baigusi Vilniaus dailės akademiją, senelis – Faikas Agaevas, garsus Azerbaidžano dailininkas, šiuo metu gyvenantis Turkijoje. Berniukas turi po lašą persų, rusų, žydų ir žemaičių kraujo, tad toks kokteilis galbūt yra gabumų prielaida, tačiau ne priežastis. Stipriausias jo kūrybiškumo variklis – ypatingas smalsumas, imlus žinioms protas, noras ir nuolatinės pastangos kurti.

Kasparas kasdien po dvi tris valandas piešia spalvotais markeriais, ne tik namie, bet ir kone per visas pamokas mokykloje, ypač kai būna nuobodu. Apipaišyti visi sąsiuvinių kampeliai, drabužiai, batai, kuprinė, „tatuiruotėmis“ išmargintos rankos. Mokytojai dienyne rašo pastabas, kaskart tikrina jo plaštakas, liepdami nusiplauti, tačiau šiame smagiame apsėdime Kasparas nemato nieko bloga. Mokykloje jam puikiai sekasi ne tik dailė ir anglų kalba, bet visos disciplinos. Būdamas trejų metų pliaže laisvai susikalbėdavo su rusų poilsiautojų vaikais, o kai pradėjo eiti į darželio parengiamąją grupę, kažkokiu būdu išmoko skaityti bei rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai. Tuo metu jis mėgo tušu piešti hieroglifus, buvo užsidegęs mokytis japonų kalbos, tačiau visgi liko prie kirilicos.

Įdomu, kaip Kasparas vertina savo išskirtinumą tarp bendraamžių. „Manau, kad jaučiasi šiek tiek kitoks, – pasakoja jo mama. – Su vienmečiais kalba jam nelabai limpa, gal todėl, kad nuo pat vaikystės daug laiko leidžia tarp suaugusių. Jį gana anksti nustojo dominti vaikiški šėliojimai kieme: mieliau eis su manim į koncertą, parodą ar filmą, nei žais su draugais. Vienu metu, būdamas penkerių, pats užsimanė lankyti darželį, tačiau jame ištvėrė vos savaitę – susimušė su visais vaikais ir daugiau nebėjo, nes nepatiko. Jam ir mokykla nemiela, nors yra pirmūnas, šiemet baigia trečią klasę. Namie pamokų beveik neruošia, viską atlieka klasėje. Gal jam reikėtų kiek rimtesnių mokslų? Per mažas krūvis, gal todėl nuobodu? Kasparo siekis konkuruoti labai stiprus – visur nori būti pirmas. Net knygas, už kurias reikės atsiskaityti mokykloje, renkasi pagal puslapių skaičių – kuo storesnes, nors iš bibliotekos parneštą W. Shakespeare’o „Vasarvidžio nakties sapną“ įveikė prisiversdamas, kaip ir vaikams adaptuotą M. de Cervanteso „Don Kichotą“. Pastarąjį skaitydamas nuolat stebėjosi, koks kvailas tas senis.“

Kasparas skaito labai daug, turi savo favoritus: K. DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ ir „Fokusininko dramblys“, A. Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ ir J. Korczako „Karalius Motiejukas Pirmasis“, S. Cichockio „M.E.N.A.S.“, jis mėgsta knygas apie dailininkus. Be galo žavisi japonų animacija, tarp mylimiausių – „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“, „Princesė Mononokė“ ir „Raudonas vėžlys“. Patiko biografiniai filmai „Polokas“ ir „Davidas Lynchas: Menininko gyvenimas“.

Berniuko proveržis mene įvyko maždaug prieš metus. Prieš tai jis piešdavo kaip ir kiekvienas vaikas. Vienu metu susidomėjo graikų mitais, ypač Medūza Gorgone. Pripaišė tų medūzų aibę – ir portretų, ir figūrų. Jis nuolat renka informaciją, daug klausinėja. Kai suranda įdomią temą, į ją įsigilina ir tik tada ima kurti, visą sukauptą medžiagą išliedamas popieriuje. Ilgainiui nusistovėjo dvimatis, dekoratyvus jo darbų stilius, išsiskiriantis gausiomis detalėmis ir smulkiais raštais. „Jis perfekcionistas – ką paima, nori padaryti labai gerai, – teigia mama. – Įsijautęs, regis, praranda laiko pojūtį. Nervinasi, jei kas nors nepavyksta – vaikšto ratais aplink, pyksta, plėšo lapus. Kasparui visąlaik patiko karingi, ryškūs personažai: drakonai, vilkolakiai, samurajai, nindzės. Vienintelis švelnesnis kūrinys – geišos portretas, tačiau net ir jos veido išraiška rūstoka. Pajutusi, kad auga kovingas peštukas, pasiūliau jam treniruotis karatė, kad taip išlietų savo energiją. Beje, piešimas, skaitymas ir sportas – pagrindinės alternatyvos kompiuteriniams žaidimams.“

Įprasta, kad tėvai, vos įžvelgę vaiko gabumus, veda juos į meno mokyklas ar būrelius, o šis atvejis priešingas – Kasparas nėra lankęs jokių dailės užsiėmimų. Ar niekad nekilo minčių leisti jį mokytis klasikinio piešimo? „Ne sykį klausiau, ar norėtų, tačiau jo nepriversi, – atsidūsta Atėnė. – Papasakojau, ką vaikai veikia dailės mokykloje: pastatys kokį nors daiktą ir reikės jį atvaizduoti tokį, koks yra. Kaskart atsakymas tas pats: „Oi, ne!“ Stengiuosi nesikišti netgi tada, kai matau kreivai nupieštą akį ar ausį. Akademinis piešimas jam bus reikalingas ateity, bet tuomet, kai pats užsimanys ir supras, jog reikia. Norisi, kad jis kuo ilgiau išlaikytų natūralų norą piešti.“