Karolis Strautniekas. Epizodas iš animacijos, skirtos Victoria & Albert muziejaus parodai
Eglė Petreikienė

Karolis Strautniekas. Laurai kitokiam požiūriui

Šiame informacinio tvano amžiuje, dar prieš nuspręsdami skaityti ar neskaityti, pirmiausia nuskenuojame tekstus vizualiai: antraštė, fotografija, iliustracija… Būtent. Iliustracija – tai tas kabliukas, ant kurio dažniausiai užkimbama. Versdami bet kurį iliustruotą žurnalą, piešinių detalėse ieškome pasislėpusių idėjų, kad skaitydami atrastume jų atgarsius tekste. Pasitaiko, kai grafinis menas, lyg ir turėjęs papildyti literatūrą, netikėtai ją nurungia. Ne itin dažnai, bet visgi. Ir man išties džiugu kartkartėmis atrasti tokius netikėtos konkurencijos pavyzdžius.

Vienas ryškiausių minėtų pavyzdžių autorių – Karolis Strautniekas. Jaunas menininkas, prieš šešerius metus baigęs Vilniaus dailės akademiją, keletą metų dirbo kūrybinių industrijų agentūroje, vėliau nusprendė tapti „freelanceriu“, t. y. laisvai samdomu iliustratoriumi. Atrodytų, toks beveik chrestomatinis kiekvieno turinčio kūrybinių ambicijų jauno grafiko kelias. Nuostabą kelia K. Strautnieko neįtikėtinai sėkminga kūrybinė karjera: per kelerius metus pelnytas garsiausių prekių ženklų („Audi“, „Adobe“, „Air France“, „Dropbox“, „Facebook“, „Global Blue“, „Mini Cooper“, „Siemens“, „Motorola“, „TeliaSonera“) pasitikėjimas, ir didžiausių leidėjų („New Yorker“, „Washington Post“, „New York Times“, „Forbes“, „Medium“, „Variety“, „The New Republic“, „Sunday Times“, „Wired“, „The Independent“) Karolio talento įvertinimas, virtęs įspūdingais, sėkmingai įgyvendintais užsakomaisiais darbais.

Pripažinkim, mana veltui iš dangaus nekrenta – paprastai ji pasipila kaip atpildas už begalybę įtempto darbo valandų, už savaites be savaitgalių, už nestandartinį žvilgsnį į, regis, standartinius dalykus ir – akivaizdu – už išskirtinį kūrybinį braižą. Štai kaip apie K. Strautnieko kūrybą savo tinklaraštyje rašo kūrybininkas Karolis Masilionis: „Jo menas primena keistą sapną, aplankiusį šiltą birželio vakarą tau snaudžiant hamake, paskendus apmąstymuose apie ką tik skaitytą storą klasikinį romaną. Turtinga tekstūra, stiprios metaforos, ryšku ir ūkanota tuo pačiu metu. Turėtumei pats įsitikinti“ (http://www.karolismasilionis.com).

Vasario mėnesio numeryje publikavę Karolio iliustraciją – dovaną „Nemunui“, šįkart plačiau pristatome jo kūrybą, kalbiname šį gilų ir nelengvai atsiveriantį menininką.

APIE ŽANRŲ RIBAS

Šnekant apie iliustraciją kaip grafikos žanrą, reikia pripažinti, kad tai viena universaliausių, lanksčiausių šiuolaikinės vaizdinės raiškos formų; „plaukiojanti“ kažkur tarp grafikos meno ir spaudos dizaino, ji sunkiai pasiduoda apvelkama apibrėžimo rūbu. Britų žurnalo „Aestetica“ redaktorė Cherie Federico straipsnyje „Defining the art of illustration“ teigia, kad dėl formų bei galimybių įvairovės ir ypač dėl paskirties, iliustracija kartais menotyrininkams kelia sąmyšį: kur ir kokia ta riba, skiriamasis bruožas, leidžiantis identifikuoti, kada iliustracija yra meno kūrinys, o kada tai tiesiog straipsnio papildinys, teksto vizualizacija?

Nejaučiu jokio konflikto. Manau, riba labai aiški, bent jau man pačiam. Iliustracijos tikslas yra vizualizuoti tam tikrą turinį, mano atveju, dažniausiai – tekstus periodikoje. Būdų tai padaryti yra labai daug, formos ir metodai labai įvairūs. Manau, laurus susirenka tie autoriai ir jų darbai, kurie išsiskiria meniškumu, konceptualumu, yra vizualiai stiprūs bei turintys kitokį požiūrio kampą. Kai kurie iliustruotojai iš tiesų užsitarnauja galerijų ir medijos dėmesį.

Aš pats į iliustravimą žiūriu kaip į darbą – man patinka jo iššūkiai, tempas, sklaida. Mėgaujuosi iliustruojamų tekstų temomis ir laisve juos interpretuoti. Džiaugiuosi, kad nereikia atsakinėti į klausimus: „Kas yra meno kūrinys? Ar menu tampa tik galerijose eksponuojami darbai? Ar viskas, kas eksponuojama galerijoje, yra menas? Kas yra tas kūrinys, prieš atsidurdamas galerijoje? Kodėl kai kurie meno kūriniai niekada galerijų nepasiekia? Ar gali būti, kad aplink mus visur menas?..“

APIE LAISVĘ IR ĮSIPAREIGOJIMUS

Panašu, kad gali rinktis kūrinio idėją, raišką ir netgi užsakovus? Kiek tavo kūrybinę laisvę riboja tema, užsakovo skonis ir supratimas? Kaip pavyksta įveikti leidėjų diktatūrą?

Dažniausias apribojimas – piešinio formatas. Spaudžiantys terminai. Kita, turbūt daug didesnė „limitacija“ yra asmeninės ribos, komforto zona: atrodo, kiekvieną kartą bandai jas praplėsti, kartais ribą pavyksta stumtelėti keliais milimetrais toliau, o su kitu projektu jos net nepasieki. Be abejonės, turi iliustruoti tekstą, kažką jame pastebėti, interpretuoti – dažniausiai tai vienintelis reikalavimas, kurį reikia išpildyti. Na taip, kartais meno direktorius pasufleruoja nuotaiką ar kryptį, arba prisega kelis tavo darbus kaip gaires, parodo, ko maždaug tikėtųsi.

Manau, kad aiškiau save pateikdamas ir „pozicionuodamas“ pats prisikvieti klientus. Jokios diktatūros nėra, nes užsakovai ir ateina būtent dėl to, kaip ir ką tu darai. Turbūt sutampa supratimas, skonis, aktualios temos. Leidėjai nori autorinio stiliaus ir asmeninės interpretacijos. Gal Lietuvoje įprasta, kad kiekvienas klientas „turi skonį“ ir pats „padirektina“, drąsiai teigia, koreguoja. Su tuo nesusiduriu bendradarbiaudamas su didžiausiais leidiniais.

Esi kaip kūrybos direktorius dirbęs grafinio dizaino, reklamos ir animacijos industrijoje. Kodėl pasirinkai laisvai samdomo kūrėjo kelią?

Ši mano patirtis buvo labai trumpa ir menka. Vos metus praleidau sėdėdamas biure. Negalėjau ištverti korekcijų ir kompromisų, o dar baisesni atrodė skonis ir kūrybinės idėjos. Daug geriau jaučiuosi būdamas pats atsakingas už rezultatą.

Kalbant apie kūrybos laisvę apskritai, ar įmanoma būti laisvam, t. y. neturėti niekam ir jokių įsipareigojimų? Ar daug yra kūrinių, kurių užsakovas – Karolis Strautniekas?

Visų darbų užsakovas ir esu aš pats. Turbūt esu griežčiausias savikritikas ir baisiausias bosas, pats save riboju. Apie laisvę galėsiu vėliau papasakot, dabar viską darau gan inertiškai. Planuoju kurį laiką atsitraukti nuo užsakymų. Norisi sustot ir apsidairyt, pradėt kažkokį naują etapą, galbūt – laisvesnį.

APIE LAIKĄ ir LAIKINUMĄ

Paprastai žmonės mąsto standartais: pasauliniam pripažinimui neužtenka tik talento ir sėkmės, tam reikia laiko. Kas lėmė, kad būdamas jaunas kūrėjas taip sparčiai išpopuliarėjai užsienyje, gal netgi greičiau ir labiau, nei Lietuvoje?

Laikas pats savaime, tiesiog eidamas, kažkokios sėkmės neatneš. Pastangos atneša. Labai norėjau patekt į „akadę“ [Vilniaus dailės akademiją – E. P.], trejus metus tam labai rimtai ruošiausi, dvyliktoje mokyklos klasėje pasirinkau mokytis eksternu, nelankiau pamokų, bet eidavau piešti į autobusų stotį, eskizuodavau autobusų laukiančius žmones. Dar dabar sunku nepiešt kažko laukiančių ar žiūrinčių į vieną tašką žmonių. Įstojęs „akadėj“ irgi daug dirbau, samdydavomės pozuotojus ir po paskaitų, papildomai. Baigus mokslus, atrodo, ištirpo akademijos ir Lietuvos sienos, pradėjau žvalgytis įkvepiančių piešinių ir kūrėjų pasaulyje. Iš tiesų, po kiekvieno etapo ir fazės randu vis kitus autoritetus ir kitą matavimo sistemą, suprantu, kiek daug dar noriu išmokti.

Laikas yra tavo sąjungininkas ar priešas? Ar neriboja tavo kūrybiškumo griežti užsakomųjų darbų terminai? O gal priešingai – priverčia mobilizuoti savo kūrybinės jėgas ir sukurti ką gali geriausio duotuoju laiku? Kaip gimsta iliustracijos, kiek maždaug reikia laiko geram darbui sukurti?

Tikrai ne viską spėju. Dabar daugiau projektų atsisakau, nei įgyvendinu. Dažnai ką nors ir nuviliu, pamiršdamas atrašyt į laiškus. Dirbant didiesiems leidiniams, terminai gana greiti: tarkim, „New Yorkerio“ užklausą gauni kokį penktadienį, o ateinantį trečiadienį jau turi atiduot failą spaudai. Tuo metu dirbi prie dar kelių panašių užsakymų, kartais tiesiog turi užduotį, prie kurios sėdi visą mėnesį, tad bandai įterpt kažkur tokią netikėtai atsiradusią užklausą.

Terminai ir leidinių vardai baugindavo pradžioje, paralyžuodavo kūrybiškumą. Užšaldydavo idėjas.

Daugelis tavo kūrinių – periodinės spaudos iliustracijos arba renginių plakatai, animuotos reklamos. Žvelgiant iš ilgalaikės perspektyvos, žurnalai sugula archyvuose, renginiai praūžia ir jų reklamos labai greitai blunka žiūrovų atmintyje. Ar nejauti liūdesio dėl savo kūrinių laikinumo? Tarkim, knygų iliustratoriams šiuo požiūriu tikriausiai geriau – jų kūriniai labiau ilgaamžiai. Ar nekilo noras kurti knygų iliustracijas, dalyvauti knygos meno parodose?

Neturiu kantrybės iliustruoti knygą. Be to, kol kas teko susidurti tik su lietuviškais leidėjais: dažnai leidykla ar pats autorius nori piešti tavo ranka. Man tai visai nepatinka. Manau, ilgaamžiškumą apibrėžia ne forma, o tai, kiek ilgai žmogus žavisi kūriniu. Kai kurios knygos prapuls ir užsimirš bėgant laikui, o kai kurie plakatai plaukios internete ar jų reprodukcijos bus „kepamos“ dar šimtus metų. Į knygos formą nežiūriu taip egzaltuotai, o jei žiūriu, tai visų pirma dėl dizaino, maketo, pačios koncepcijos. Man atrodo, galima bet kada iš skaitmeninio turinio atsispausdinti knygą. Tai tik kita forma. Daug svarbiau turinys ir idėja. Parodų salės netraukia, galiu ir su draugais susitikęs vyno išgerti. Seku man patinkančius kūrėjus ar šiaip keistuolius internete ir „Instagrame“.

APIE IDĖJAS IR ĮKVĖPIMĄ

Anot filosofo Parmenido, niekas iš nieko neatsiranda (lot. Ex nihilo nihil fit). O iš kur atsiranda idėjos? Kiek kūrybos procese yra spontaniškumo, minčių – tarsi netyčia sudygusių sėklų, kiek – iš anksto paruoštos dirvos, kurioje auga tai, ką nori auginti?

Idėjos atsiranda iš visko, ką matei, girdėjai, užuodei. Bet jei jau kalbam apie daigus, tai jiems reikia laiko.

Kas stimuliuoja tavo kūrybiškumą ir įkvėpimą: perskaitytos knygos, matyti filmai, kiti vizualieji menai, filosofinis požiūris, bendravimas? Ar turi savus darbinius ritualus, padedančius susikurti kūrybingą aplinką, reikiamą nuotaiką?

Dabar viską darau gana inertiškai, patikrintais metodais, sugalvotais ir išrastais būdais. Žiūriu daug filmų, truputį skaitau. Klausau kokių nors keistų radijo laidų ar pranešimų. Įkvepia kiti kūrėjai ir jų darbai. Kažkada su Karoliu Masilioniu kalbėjom apie ritualus, galit patys paklausyt įrašo.

Noriu pauzės nuo darbų, susigalvoti naujų metodų ir tada, turbūt, vėl juos išsemti.

APIE MOKYTOJUS IR MOKINIUS

Ar galėtum įvardyti savo autoritetus arba mokytojus?

Dabar stebiu Javierą Jaéną, Magozą, Isidro Ferrerą, Mattą Chase’ą, Maliką Favre, Emiliano Ponzi, Lisk Feng, Ping Zoo, Jun Cen, Anną Kövecses. Su kai kuriais iš jų pabendrauju, vienas kitą komentuojame. Vieni poetiški, kiti konceptualūs, naivūs ir išradingi, arba tiesiog ryškūs ir atpažįstami. Visi turi savo skonį, mąstymą, stilių. Jie mane įkvepia. Manau, tai žmonės, dabar kuriantys leidinių veidą ir formuojantys būdą, kaip idėjos pasakojamos vaizdais ir kaip mes juos skaitome.

Labai džiaugiuosi, kad studijavau su Antanu Dubra, vienu charizmatiškiausių kūrėjų. Akvilė Magicdust nuolat įkvepia kokiu savo nauju maginiu piešiniu. Autoritetų ir mokytojų turiu labai daug ir nevisi piešia. Kiti rašo, fotografuoja, režisuoja ar groja. Arūnas Jonikas pramokė piešti, o Eglė Vertelkaitė supažindino su grafika, ir tai dar prieš „akadę“. Iš akademijos laikų prisimenu tik profesorių A. Gurską, kurio pamokas norėčiau pakartot, ir dialogus su Matu Dūda. Kitas figūras tuo metu kažkodėl laikiau autoritetais, nors didelių pamokų iš jų nesijaučiu gavęs. Dialogas nevyko. Studentai bijojo dėstytojų, o dėstytojai – turbūt savęs.

Socialiniuose tinkluose tavo kūrybą stebi tikrai daug jaunų akių: „Instagrame“ yra 56 600 tavo sekėjų (daugiau nei gyventojų Marijampolėje kartu su Rokiškiu), pridėkime abiejų tavo paskyrų „Facebooke“ stebėtojus – dar apie 9 tūkstančius. Įspūdingi ir ne kiekvienai lietuviškai pop-žvaigždutei pasiekiami skaičiai. Jauniesiems menininkams (ypač grafikams, iliustratoriams) esi siekiamybė, savotiškas guru. Paprastai mokytojai pataria, kaip ir ką daryti. Jeigu turėtum savo mokinių, gal patartum jiems, ko nedaryti?

Man atrodo, beprasmiška kažką drausti. Arba tai reikėtų daryti norint, kad mokinys sukiltų ir imtų elgtis būtent priešingai. Svarbu nenužudyti smalsumo. Dar manau, kad gera yra dirbti sau. Ir dar, kad svarbiausia yra idėjos.

Įsivaizduokim, čia aš kalbu savo mokinių auditorijai bet kokios mokyklos aktų salėje: stoviu ant scenos, už manęs popierinių snaigių karpinius lengvai kedena pavasarinis vėjas. Viskas vyksta prieš pat vasaros atostogas.

„Stipriai rekomenduočiau, įgyvendinant savo idėjas, išnaudoti tuos įrankius, kurie yra aplink, užsidarius į kokią nors kapsulę, ar pas močiutę kaime prie upės kuriam laikui, o geriausia – visam. Išsivalykite nuo informacijos srauto. Jos tikrai jau turit prikaupę užtektinai. Ir pagalvokit, ką norit sukurti, ką pasakyti apie aplinką, kurioje gyvenate, kaip ją matote ir ką norit pranešti pasauliui apie save. Apie bet ką. Susigalvokit kokį neįgyvendinamą sumanymą ar kūrinį ir jį bandykit įgyvendinti. Tiks pieštukas, popierius, plastilinas, molis, dažai, morkos, bulvės, akmenys, vanduo ar bet kokia kita priemonė. Vaidinkite patys arba prašykit močiutės, kad suvaidintų jūsų filme. Arba statykit spektaklį. Arba senelio paklauskit, kokį „startupą“ jis kurtų.

Visi turim telefonus, gebančius fotografuoti ir filmuoti labai kokybiškai, turim „ipadus“ – scenarijui ar romanui rašyti, o gal kokiam nors naujam „singlui“ sukurti. Tomis priemonėmis galima kokybiškai užfiksuot tai, ką sukūrėm pas močiutę. Trumpam grįžę į civilizaciją, vos tik gavę kokio nors „Kofeino“ wifi interneto slaptažodį, dalinkimės savo kūriniu visais įmanomais kanalais. Ir įsikelkim pirmą asmeninį projektą į savo „portfolio“. Garantuoju, kad įmanoma pasiekt daug didesnius skaičius, nei mano ir per daug trumpesnį laiką, jei toks yra tikslas. O tas pirmas projektas prišauks kitų darbų ir išmaitins“.

Noriu pasakyt, kad mes dirbam kažkokius pusėtinus darbus, tam, kad: a) pavalgytume ir susimokėtume mokesčius; b) prikapsėjus kažkokiai užtektinai sumai, galėtume išeiti iš to pusėtino darbo; c) finale pasidarytų nebesvarbu, kuriame pusėtiname darbe kenčiame.

Man atrodo, kad reikia minimalių sąlygų savo darbo vietai susikurti. O komfortas, kurį atneša iš pusėtino darbo gaunami pinigai, vis labiau tolina mus nuo tikslo, nes sąlygas turim jau dabar, laikydami rankose tą puikiai filmuojantį telefoną. Nors atrodo, kad geram filmui reikia „Red“ kameros, arba romanui parašyt – Tomo Mano trobelės, bet vienintelis dalykas, kurio mums trūksta, yra idėjos.