Erika Drungytė

Kalbos kvadratas

„Kaip gera žinoti iš anksto…“, kadais Algimantą Baltakį dainavo visų mylimas ir, regis, kiekvienam lietuviui pažįstamas, labai savas, artimas Vytautas Kernagis. Tikrai, būtų gera iš anksto žinoti, kada į balą krisi, kada iš jos sausas nekelsi, kada velnias už liežuvio patemps, o kada pjausi, ko nesėjęs. Ir nors mes labai dažnai esame niekuo dėti, kalti kiti, nes juk ratams lengviau ne dėl mūsų, o dėl to, kad boba iš jų išlipo, retkarčiais galėtume ir po kojomis pasižvalgyti. Va – žemė yra žemė, nes žemai, po ją rakinėjasi kovarnis, nes panašus į varną, tik parskrenda kovo mėnesį. Ir laisvas yra tas, kuris paleistas, išleistas: vanduo – iš ledo, žiedas – iš pumpuro, kraujas – iš venos, drąsa – iš baimės. Viskas kalboje: žodžio reikšmės, garsų sankabos, lyčių santykiai, skyrybos pustoniai, prasmių kirčiai, priegaidžių dainos…

Kitaip tariant, niekur toli nereikia keliauti – nei Indija labiau nušvitina, nei kalnai prie Dievo priartina, tik protas viską judina, sumaišo, prisigalvoja. Jei sugebėsi save iš minties narvo išleisti, kaipmat nurimsi. Išmintis yra rami, nesitranko po svetimybes. Viena svarbiausių pasaulio pažinimo priešpriešų lietuvio būde – aiškus apsisprendimas dėl vienokio elgesio su svetimu ir kitokio su savu. O tas svetimas, svetys iš kitos giminės, genties, šalies, savu tampa labai sunkiai. Kiek jam reikia geležinių klumpių sudėvėt ir kiaurasamčiu vandens prisemt… Stengiasi, pluša, bet ne visada įsileidžiamas. Su savais lengviau – net galvon nešauna rūpintis savu, nes savaime yra, ir tiek. Taip ir kalba, tokia iki skausmo pažįstama, kad įsiklausyti, pralukštenti, pasižiūrėti iš šono, atrodo, visai ne mūsų reikalas.

Iki semiotikos, žinoma, daugeliui baisoka irtis, kiek per platūs vandenys, jūra –ne mūsų stichija. O iki Vy-tauto? Kodėl jis ne tik iš visų bendravardžių išskirtas Didžiojo pravarde, bet ir šimtmečiai po jo mirties taip trūkstamu tautos herojumi virto, po jo vardo vėliava visi susivienyti įstengė? Atitiko kirvis kotą, sakytų seni žmonės. Vardo reikšmės buvo įkūnytos. Ir atsitiko prasmė. O kitas Vytautas, kuris dainavo, mažiau vydėjo, regėjo tautą? Ne mažiau, tik kitaip. Anas tautą labai plačiai matė ir ją iš jos pačios išvedė, skirtingas tautas sujungdamas į karalystę, valstybę, politinę sąjungą. O šis, dainų Vytautas, per kalbą – kokia graži jo lūpose buvo kalba! – ir poeziją tautos dvasią įprasmino, geluonį apčiuopė, todėl labai savas, jaukus atrodė.

Prasmingas žmogus gali žemyn žiūrėti, nosim žemę arti, o toli matyti. Juk nesvarbu, kaip josi – žingine, risčia ar šuoliais. Svarbu suprasti, ką apžergęs esi – savą žirgą ar svetimą. Su savu, paties išugdytu, mylimu, gerbiamu, brangiu ir svetur neprapulsi, o svetimas, nesuprastas, nejaučiamas ir nuosavam lauke kaulelius gali išbarškinti. Šventraščius pakartodamas apie tai paskutinėje savo knygoje dar vienas Vytautas rašė, Bložė: „jūsų – tautos žmonių – širdys suakmenėjusios, ausys / užsikimštos, akys / užmerktos, užsirištos: kad tik / nepraregėtų, kad – širdys – neišgirstų, kad – / neatsiverstumėt, neįtikėtumėt“. Kažin, kodėl akis išleisti laisvėn būna daug sunkiau, nei joms instrukcijas rašyti ir koreguojančiais akiniais pabalnoti…

Žymos: