Jurgos Lago vardą socialiniai tinklai ir žiniasklaida mini labai dažnai, nes ji yra aktyvi kūrėja, neieškanti žodžio nei kišenėse, nei rankinėse. Jurgai tiesiog duota – ir savitas temperamentas, ir būdas, kai nedaryti yra sunkiau nei tinginiauti, kai nutylėti yra neteisingiau nei išsakyti nuomonę ir poziciją. Tiesa, jei kalbėsime apie mylimą veiklą, pirmiausia ji yra grafikė, juvelyrė, o rašytoja tapo vėliau. Bet suderinti kelias veiklas Jurgai – jokia problema. Ką ten veiklas! Ji ir gyvenimą dviejose šalyse, ir bendravimą keliomis kalbomis, ir motinystės derinimą su kūryba laiko paprastu dalyku. Naujoji J. Lago knyga „Liucija“, neabejoju, bus viena perkamiausių artėjančioje Vilniaus knygų mugėje, o jos juvelyrikos brendas – mitologinis lietuvių totemas paukštukas – liudija tikrumo ir paprastumo sąsajas, nuo plunksnų nusipurtydamas visas dirbtinumo, blizgios tuštumos ir pigaus populiarumo apnašas.

Kai buvau vos dvidešimt kelerių, Kaune puiki pora Daiga ir Ąžuolas atidarė bene pirmąją privačią senamiestyje kavinę „Skliautas“, kurią iš karto labai pamėgo kultūros, meno žmonės. Čia vykdavo improvizuoti muzikavimai, poezijos skaitymai, šokiai ant stalų… Po kurio laiko šeimininkai pastoviųjų lankytojų, kuriuos būtų galima pavadinti tos vietos siela, paprašė vaikystės nuotraukų ir sukabino įdomią ekspoziciją. Po Kaune gyvenusios menininkės iš Latvijos Izabelos Antinienės atvaizdu latviškai parašyti žodžiai: „Visi mes ateinam iš vaikystės“. Papasakok, prašau, iš kur Tu ateini? Kur Tavo gimtieji namai arba tas pasaulis, kuriame susikrovei didžiausius turtus – atminimų lobius, unikalius išgyvenimus, patirties knygas, išminties žmones, ištikimiausius vienatvės draugus?

Vaikystės žiemos prabėgo Taline, kur mokėsi mano tėvai, o vasaros – Viešvėnų kaime, pas Babytę. Prisimenu aukštas lyg milžiniški grybai sukamas kėdes Talino dailės institute, siauras akmenines gatveles, pilnas sniego iki gyvatvorių viršaus. Mano tėvai gyveno Talino centre ir net turėjo sodelį, kuriame susirinkę su kolegomis kepdavo dešreles. Mane vesdavosi visur – jie mėgo teatrą, Taline tuo metu, pasirodo, būta džiazo ir mados, o į Gidono Kremerio koncertą ėjome pro „atsargines duris“, nes tokie buvo laikai – salės lūždavo pilnos, o centrinės durys taip ir likdavo nepravertos. Atsiminimai trapūs, vaiko atmintis juos išrenka ir išsijoja labai savotiškai: dar prisimenu Talino centrinį univermagą, knygyną netoliese, gėlių parduotuvę, kuri dirbdavo iki vėlumos ir švietė gigantiškais langais iki žemės. Prisimenu autobusą, veždavusį mane į darželį, ir komposterius bilietėliams. Sako, su kitais vaikais kalbėjau estiškai. Talinas man taip ir liko pasakiškas svajonių miestas, kur anksti temsta, dega geltoni žibintai, apšviečiantys snaiges aplinkui, naktys žiba daugybe linksmų langelių, ore tvyro jaudulys ir šventinė nuotaika, nes visada čia ateidavo Kalėdos.

Vaikystės vasaros kaime būdavo ilgos kaip metai – dienos prasidėdavo kaip niekada paskui gyvenime – anksti ir maloniai. Gulėdavau lovoje ir stebėdavau brėkštančią dieną pro užuolaidų kraštą, kai močiutė jaukiai barškindavo puodais greta virtuvėje. Atsikeldavau neskubėdama, nes miegamojo langas transliuodavo visokių įdomių dalykų – toliau, už tvoros ir sodelio, irgi budo gyvenimas: buvo genamos kaimynų karvės, išnešami laukan viščiukai, duodama ėsti šunims, po nakties medžioklės sugrįždavo katės. Kai virtuvėje įsijungdavo radijo taškas, išslinkusi jau rasdavau paliktą kietai virtą kiaušinį ir balto batono riekę su sviestu pusryčiams. Piešdavau ir skaitydavau, o gamta visada buvo čia pat – miškai, laukai, gyviai… Pamenu amžinai dirbančius savo senelius: bulviakasius, šieno vežimą, nesibaigiančias ravimas lysves. Todėl ir aš esu iš lietuviško, tikriausio gyvo kaimo, „nuo dirvonų“ – čia netoliese ir gimiau – Telšių ligoninėje. Visos senelių karvės buvo Žibutės, nes Babytė sakė, jog toks vardas pačioms karvėms patinka. Senelis buvo nedidelio ūgio, susimetęs į kuprą, didele nosimi. Labai geras, švelnus vaikams ir be galo užsispyręs, griežtas suaugusiems. Turėjo tokį visaapimantį teisybės jausmą ir tylėdavo užsispyręs, arba rėždavo visokias tiesas į akis. Giminės sakydavo, kad „Povilas – tikras žemaitis, neduok Dieve su tokiu gyventi“. Niekada nesupratau, kaip toks mielas nedidukas žmogelis gali būti toks kietas ir užsispyręs, kol Šiaurės Ispanijoje nesutikau dabartinio savojo vyro – tikros Viešvėnų senelio kopijos.

Ar muzikiniame tų prisiminimų takelyje groja Viačeslavas Ganelinas, dainuoja lelijų tvenkinyje Vaiva Mainelytė (Astos Chomentauskienės balsu) – Jurga, pilna moteriškumo dvasios, išskirtinio grožio, vitališkos prigimties ir begalinės meilės? Juk tikriausiai būta kažkokių vardo sąšaukų su šio nuostabaus Arūno Žebriūno miuziklo pagrindine heroje? O gal vardas Jurga Tau siejasi su kokiu kitu išgyvenimu, asmeniu, kūriniu? Kaip jis transformavosi per keturias dešimtis metų? Man asmeniškai pasirinktoji grafinė vardo forma Yurga iššaukia Tavo pavidalą.

Mama sako, kad man vardą „parinko“ toks gražus studenčiokas, jų kolega Taline. „Nes Jurga turi vadintis Jurga…“ Jis galbūt nieko neprisimena, bet dabar yra mano feisbuko draugas. Svarbus žmogus Lietuvos dizaino dirvonuose – Vytautas Kibildis. Ir taip, V. Mainelytės Jurga lydėjo mano vaikystę. Tuo labiau, kad tėvams grįžus gyventi į Lietuvą (į Klaipėdą juos, kaip ir daugelį to meto kūrėjų, parviliojo menininkus ir uostamiestį mylėjęs Alfonsas Žalys), aš vaidinau visai padoriame teatro būrelyje, gaudavau svarbių vaikiškų vaidmenų, svajojau tapti aktore. Tėvai kartais „pareguliuodavo“ mano gyvenimą – taip iš jo vieną dieną dingo scena, o aš sustingau prie molberto ir gipsinės Veneros Brako dailės mokykloje. Esu iš tų, kuriems „viskas sekasi“, nes perfekcionizmas ir noras „kažkuo tapti“ visada verčia arti dieną naktį, todėl Dailės mokykloje man irgi klostėsi gerai, o Jurga ekrane nustojau žavėtis, nes kaip tik labai išstorėjau ir negalėjau žiūrėti nei į save, nei į ją.

Kai baigiau VDA, supratau vieną baisią tiesą – aš sunkiai pakeliu… vienatvę. O piešėjui ji yra būtina kūrybos sąlyga. Dabar vietoje nenustygstantiems žmonėms yra sugalvotas pavadinimas – hiperaktyvūs. Čia aš. Turiu eiti, lipti, lėkti, bendrauti, mokytis, važiuoti, su kažkuo būtinai susitikti. Tada griūti negyva, kaip išspausta citrina, ir sakyti, kad „gyvensiu kitaip, pasiilgau gamtos, neturiu ramybės, reikia tylos“. Vos tik jos paragavusi – tos tylos – puolu stačia galva atgal į triukšmą, ir vėl viskas iš pradžių. Visada balansuoju tarp dviejų kraštutinumų, ieškau priešingybių, lyginu dvi skirtingiausias puses, nes „tiesa yra kažkur per vidurį“. Net mano geriausi draugai, susirinkę visi kartu prie vieno stalo per šventes, juokiasi – visi esame tokie neįtikėtinai skirtingi, kad gyvenime niekam neateitų į galvą kartu praleisti nė akimirkos.

Nemėgstu griežtai planuoti. Jeigu tik kažką susiplanuoju, esu pirmoji, kuri tą planą sugriauna, tačiau „žinoti ir jausti“, kas, kada, kaip turi būti padaryta galiu labai tiksliai, iki mažiausių smulkmenų, iki tikslių skaičių, datų, detalių.  Taip gimė „YURGA“. „Čia aš kuriu pirmąjį Nepriklausomos Lietuvos prekės ženklą juvelyrikoje“, – pasakiau mamai. Ir ilgai jaučiausi kažkaip nesmagiai tarp kolegų juvelyrų, nes pati dirbtuvėse sėdėjau mažai – reikėjo suburti komandą, ją išlaikyti, pasirūpinti gamyba, pardavimais, pakuotėmis, brendingu, tiekėjais. O svarbiausia – dizainu! Tais laikais juvelyrai tik kraipė galvas ir šnabždėjosi: „Ji gi nieko nedirba.“

Tėvams su manimi, matyt, niekada nebuvo lengva, o ir man su jais – visokios būna „menininkų dinastijos“. Mes visi esame karštakošiai, labai aktyvūs ir, susibėgę krūvon, tampame nesuderinamu orkestru, kuris vis repetuoja, kol vargšei mamai ima suktis galva.

Esi ištekėjusi už ispanų menininko Lino Lago. Kaip mažai lietuviai žino apie Ispaniją! Per miglą dar sugraibo Miguelio de Cervanteso Don Kichotą su Sanča Pansa, atpažįsta aistringus gitaros garsus ir kraują uždegantį flamenko, ypatingus, tam šokiui privalomus rūbus, na, dar toreadorų kovas koridoje… Tiesa, paskutiniuoju metu tapo populiarus piligrimų maršrutas į Santjago de Kompostelą bei širdį glostančios Jūratės Statkutės de Rosales teorijos. Tai tiek tos Ispanijos Lietuvoje. O kaip yra iš tiesų? Kokia ši viena seniausių Europos krikščioniškosios kultūros šalių? Artima, tolima, galima suprasti, galima pamilti? Ar tikrai yra genuose bendrų dalykų, kurių neištrynė šiuolaikiniai papročiai ir politinės permainų srovės? Kokių gerumų iš ten pasiėmei, kas labiausiai džiugina širdį?

Kiek aš jį jaukinausi! Norėjau kitokio… Švelnaus, šilto… Gražesnio. Tokio „labiau ispaniško“: be laukinės nevaldomos gamtos, be vandenyno, be vėjo, be grubių žvejų, be garsios varpinės vidury, be jūržolių ir be gaidžio pas kaimynus… Čia aš apie savo mažą miestelį Redondelą, kuris yra mano antrieji namai Ispanijoje.

Kur ankstyvais rytais garsiau už signalizaciją žadina kirai, kur saulė yra toks pat retas svečias kaip Lietuvoje, kur žmonės darbštūs ir šalti, o vėjas stiprus ir kvepiantis toluma. Jų dainos liūdnos ir uždega ilgesį… Net turistai, ir tie be kamerų, taupantys „nešulio svorį“, nes eina ilgu kaip gyvenimas Santjago piligrimų keliu iš Portugalijos, sustoja nusipirkti vandens ar sulčių…
Šviežios bandelės pusryčiams yra pakabinamos 6 valandą ryto ant durų rankenos. Net jeigu neprašiau, senas, dainuojantis visada tą pačią dainą apie neskęstantį lobį duonkepys man jas padžiauna, nes „tu jau atvažiavai, vakar mačiau miestelyje. Visiems išvežiojome bandeles, ir jums pakabinome. Valgyti reikia. Čia niekur nepasislėpsi“…

Ir tikrai. Nepasislėpsi… Esi tu, vėjas ir vanduo. Laimės nepasirinksi – ji stovi ir laukia, kol ją atpažįsti. Kartais persirengusi seno žvejo kostiumu, bjaurybė. Galiciečiai yra šalti, darbštūs, užsispyrę. Čia nesibaigia lietūs ir vėjai, okeanas apglėbęs visą kraštą. Jie sau tyliai tebegarbina senuosius gamtos dievus, išplaukia į jūrą savaitėmis, o gamta tokia vešli ir vietomis pavojinga, laukinė, kad kartais atrodo – žmogui čia ne vieta…

Ir jokių ispaniškų flamenkų čia neišgirsi – jie čia svetimi, jokio temperamentingo šaukimo, nes Galicija yra senas keltų kraštas. Santūrus, miškingas, pasislėpęs kalnuose, ir tik akmeninis dar romėnų išgrįstas Santjago piligrimų kelias vingiuoja šimtus kilometrų per miestelius ir kalnus į seniausią krikščionių katedrą – amžiną jų tikslą – Galicijos sostinę Santjago de Kompostelą.

Madridas man irgi patinka, ir Barselona, ir Maljorka, bet lietuviškai melancholiška Galicija – labiausiai. Ispanija buvo, matyt, man skirta, nes nuo vaikystės stebino ten gyvenusių, kūrusių, gimusių menininkų kiekis. Ir patys mėgstamiausi buvo ir liko ispanai.

Šiuo metu lietuviškai skaitantys žmonės gali su pasimėgavimu gardžiuotis Tavo novelėmis, kurių pagrindinė veikėja – pagyvenusi ir labai smagi moteriškė Liucija. Ji – tikras išminties bokštas, bet nieko nevynioja į vatą, subtiliai ir intriguojančiai ironizuoja, aptardama ir buities, ir politikos, ir intymaus gyvenimo klausimus. Praeitame „Nemuno“ numeryje spausdinome vieną tų kūrinių apie Liuciją, ir sulaukėme klausimų, ar tikrai Jurga pažįsta šios veikėjos prototipą? Kaip atsiranda tie pokalbiai? Ar dažnai tenka pas Liuciją lankytis? Juk va – visa knyga iš apsilankymų parašyta.

Knygą rašiau du metus. Priešokiais, kaip viską darau savo gyvenime. Ir vis mąsčiau, ką reikės pasakyti skaitytojams, kai ji bus baigta, nes Liucijos interjeras, energija, gyvenimo džiaugsmas, išmintis, gyvenimo istorija – tikri. Tikri mūsų pokalbiai, mūsų susitikimai, tikra jos sunki buitis. Manosios kaimynės Vilniuje. Tik jos vardas kitoks, ji nemėgsta viešumos ir yra „tyli pelė“. Tegul lieka paslapties, kiek Liucijoje yra Jurgos, nes kūryba – labai slidus dalykas.

Esi minėjusi, kad dabar sau gali leisti daugiau laiko skirti piešimui – iš vaikystės ateinančiam mylimiausiam užsiėmimui. Ar piešimas ir rašymas panašūs? Štai mano instrumentas yra kalba, aš visai nevaldau pieštuko, nemokėčiau juo „groti“… Iš dailininkų žinau tokį vertinimą – dailėje neturi būti literatūros. Ir pati ne kartą esu nusivylusi vizualiųjų menų atstovų santykiais su kalba – geriau jie neaiškintų, o kartais ir nepavadintų savo paveikslų, nes viską sugadina… Pati puikiai gebi šias dvi materijas valdyti. Įmanoma mylėti vienodai, bet atskirai?

Tas mano hiperaktyvumas, matyt, neleidžia atskirti nemaišomų, nesugretinamų dalykų. Man atrodo, kad tobuliausia kūrybos forma yra teatras, nes čia susitinka viskas: vaizdas, tekstas, dekoracijos, muzika, aktoriai. Gyva klaidos galimybė. Adrenalinas. Tačiau, matyt, klystu, nes gera tapyba irgi jaudina, kaip ir gera muzika, kaip ir tekstas. Studijavau grafiką. Ne grafinį dizainą, kaip šiandien įprasta, o piešinį, įvairias jo technikas daugybę metų, bet didelę įtaką padarė mano tėvas, vis kartodavęs, kad „menas gali būti visoks, tik ne nuobodus“ ir kurdavęs mechanines, apšviestas ir įgarsintas bronzines kompozicijas, o mano Babytė sakydavo: „Dabar, kai jau moki gerai nupiešti kaukolę, arklį ir žmogų, reikia išmokti gerai nupiešti dolerį.“ Mėgstu graviūrą, piešinį ir labai tikiuosi ramybės akimirkomis tam rasti laiko. Norėčiau surengti parodą – savo piešinius esu kelis kartus eksponavusi personalinėse parodose, bet Ispanijoje, ne Lietuvoje.

Kalbėdama apie meną, sakai „mėgstu“ ir vardini klasikinius instrumentus, žaviesi meistriškumu, o aš dar girdžiu ir kažkokias nostalgiškas gaidas. Ar Tavyje kyla klausimų, kai nuskamba tokia klišė – projektinė šiuolaikinio meno veikla?

„Šiuolaikinį meną“ gerai pažįstu, todėl žiūriu įtariai, nes jis yra giliai įmerkęs uodegą į institucijas ir valdiškus pinigus. Ypač ES, todėl žinau, kaip sukasi jo mechanizmas, skiriantis liūto dalį valdininkijai, kuratoriams ir paliekantis menininkus su atkištu „projektiniu“ dubenėliu. Kaip tai iškreipia rinką, vaizdą, patį meną. Kalbu ne apie per mažus pinigus, o apie įjungtus į sistemą menininkus, kurie turi laikytis, kurti „teisingai ir moderniai“, dalintis, nes kitaip iškris ir taps… „komerciniais“. Kaip mažai šiandien kritiškai mąstančių menininkų. Menas tapo neįtakingu dekoratyviniu reikalu – nes dabar „kuria“ valdininkija: muziejų direktoriai, ministerijos klerkai, kuratoriai.

Todėl šiandien mene tiek daug klišių, šablonų ir – stebuklas – tyliai tyliai paminėjome Marcelio Duchamp’o tualeto šimtmetį, nes garsiai negalime – jis taip ir liko moderniausias „sukurtas“ daiktas per šimtą metų. Šiandien tokia yra akademija – visai ne piešimas ir ne „tradicinė tapyba“ yra akademizmas, ne, toli gražu – šiandien tikriausia stagnuojanti akademija yra konceptualūs šiukšlių kibirai su ilgais aprašymais ŠMC didžiojoje salėje, kurių autoriai įsivaizduoja, kad nuo Duchamp’o „Fontano“ nuplaukė tūkstančius mylių… Užstrigome laike, kaip mano mėgstamoje komedijoje „Švilpiko diena“. Todėl kartais, nuėjus į kokią „šiuolaikinio meno parodą“, jauti patyčias iš žiūrovo intelekto…

Bet yra ir panašiai manančių, tyliai besišypsančių ir laukiančių, kol ratas apsisuks, nes visada apsisuka, tik kartais lėčiau, kaip kad viduramžiais, o kartais greičiau, kaip kad romantizmo laikotarpiu… Išminčiai niekur neskuba, nelekia „akis išdegę“. Ir tikrai, kam gi tas akis išsideginti, o paskui bėgti? Aklas netoli nulekia… Ką manai apie skubėjimą? Apie laiką? Apie vidinę ramybę ir dalailamišką kikenimą iš visų „svarbumų“, „reikšmingumų“, „medalių“?

Manau, kad kuo anksčiau tai supranti, tuo esi laimingesnis, o gal – protingesnis. Kad žemė ir be tavęs sukasi. Kažkur neseniai aptikau klausimą: „Kas bus Mona Liza po trijų milijonų metų?“ Ir čia yra atsakymas į visokį „siekimą“, į lėkimą, norą „būti geriausiu“. Tiesą sakant, esu gerokai pavargusi ir aš. Ypač – nuo verslo santykių, nuo didžiulių mokesčių (vėlgi kažkur skaičiau, kad mūsų pensijos bus mažos), nuo galybės inspekcijų, atsakomybės. Nuo nesąžiningo santykio visame kame mažam ir dideliam verslui… Tos žiurkių lenktynės tam ir sumąstytos, kad konkuruotume, kad lėktume, varytume, mokėtume-pirktume-gamintume…

Mes dažnai spekuliuojame tiesos sąvoka, primesdami savąjį „teisingumą“. Nors yra kažkokia nenusakoma bendražmogiškosios tiesos konstanta, ir jai atstovaujantys grynuoliai vis vien išnyra – iš pelenų, iš anglies klodų, iš durpynų… Niekada nežinai, ką laikas užkonservavo, kad tinkamu momentu atidengtų. Kai kuri – nesvarbu, ar papuošalą, ar novelę, ar rūbą – kokie principai Tau svarbiausi? Laikaisi prietarų, kodeksų, nuostatų? Ką savo gyvenime pavadintum saiku – tuo matavimo įrankiu, padedančiu suprasti, ar gerai keliauji?

Kūryboje esu sau itin reikli ir… lėta. Taip, kūryboje pavirstu kita Jurga, kuriai reikia laiko, savo ritmo, lėto žingsnio. Patyrusi spaudimą, dažnai pametu kažkokį lengvumą, įkvėpimą ir dar nemoku to suvaldyti. Lėtai rašau. Ir sunkiai. Taupau žodžius, jų reikia nedaug. Tas pats ir mene – kartais esu beveik asketė. Tokia asketė, kad iš kūrinio nebelieka nieko – tobulas yra tas daiktas, kuris paprastas. Ir šis paprastumas yra labai apgaulingas, pats sudėtingiausias. Nemėgstu demonstruoti neelegantiškų pastangų, visokių kančių. Kaip mano Babytė sakydavo, „moteris gali stengtis tik gimdydama“. Gražus yra klaidinantis lengvumas, kai atrodo, jog daiktai gimsta savaime, be darbo, neturi nieko. Tačiau juose – gyvenimas, savyje slepiantis kančią, nerimą, baimę, liūdesį, nes jis yra tavo, iš čia semiesi visko, tik sau.

Ar Tavo kūrybos ašimi ir derėtų laikyti paprastumą? Na, nebūtina gretinti su posakiu, jog genialumas slypi paprastume… Regis, kad pačios ir gyvenimo būdas toks, kai žingsnis po žingsnio nulukšteni visą nereikalingą balastą ir dekoracijas, kliudančias atsiverti kūno grožiui, žodžio tikrumui, papuošalo subtilumui…

Iš išorės dažnam atrodau paviršutiniška pinda. Pavyzdžiui, manojo paukščio forma yra taip nušlifuota, apmąstyta, apgalvota, kad kartą kolega, paprašęs kartu sukurti bendrą projektą, man atsisakius ir pasiūlius „surasti savąjį paukštį“, tik mirktelėjo ir pareiškė: „Šitas tobulas – jis labai paprastas. Neturi nieko.“ Čia mano siekiamybė. Nežinau, kur ji mane nuves, kartais bijau, nes treniruota, atidi akis pastebi labai daug balasto gyvenimo valtyje.

Jeigu šiuo momentu Tavo vaikai būtų suaugę, brandūs, visokių patirčių įgiję žmonės, jūs sėdėtumėte Nidoje ant marių kranto tylų vakarą ir tu jiems kalbėtum apie laimę – ką pasakytum?

Labai banalius dalykus. Kad saugotų sveikatą, kad džiaugtųsi šią akimirką, ne rytoj (aš pati tik mokausi). Ir dar – kad gertų gyvenimą dideliais gurkšniais, pilnomis saujomis, kad nebijotų juoktis visa gerkle, verkti, kai reikia – sau, tyliai. Kad būtų GYVI, kaip galima labiau, be baimės būti kitokiais, be baimės suklysti, be baimės gyventi.