Jeronimas Brazaitis

Joyce’as ir mes

(kūrybinio pasakojimo ištrauka)

PIRMASIS DARBAS

Pirmieji JAMESO JOYCE’O vertimai lietuvių kalba pasirodė 1937–1939 m. Apsakymų išvertė J. MILTINIS (2 aps.) ir A. VOLDEMARAS (1 aps.).

Aš pradėjau nuo „Uliso“ 8-ojo skyriaus Lestrigonai, nes ten paprasto (vieno žmogaus) „sąmonės srauto“ labai daug: tiesiog įmanoma, kiek paskaičius, pajausti ir išvysti, kaip Rašytojas, neatsitraukdamas nė akimirkai, žingsniuoja per Dubliną šalia pagrindinio herojaus Leopoldo Bliumo, skelbimų agento.

Šis herojus – nors gimęs Londone, bet išeivio iš Vengrijos žydo šeimoje – JOYCE’UI buvo labai reikalingas, nes Vengrija, pritaikiusi „pilietinio nepaklusnumo“ taktiką, XIX a. pabaigoje sėkmingai pasitraukė iš Austrijos-Vengrijos imperijos sudėties – taip reikia VEIKT ir Airijai! (Kaip tie dalykai padėjo gimti paskaloms apie Bliumą – žavus fiction / real susipynimas – smulkiau papasakosiu, kai šitaip daugialypiškai rašysiu apie 16-ąjį skyrių Eumajas). Rašytojas dar ir todėl parinko Bliumą, „kitokį“ nei vietiniai airiai, kad tarp aplinkinių jis nematė nieko tinkamo: jie tik gerdavo, dainuodavo, svaičiodavo, pasižymėjo „ištikimybe pralaimėtiems mūšiams“ – daugiau nieko gero nenuveikė.

Bet, objektyviai svarstant, Išsivadavimo judėjimas tęsėsi nuo labai senų laikų: vis pribręsdavo sukilimai, ženklinantys visą beveik 800 metų KOVOS kelią. Užaugdavo ir iškildavo Vadai. Vienas jų, Charlesas Stewartas Parnellis, liko JOYCE’UI Didvyriu Visiems Laikams; sąraše priežasčių, dėl kurių Rašytojas buvo priverstas palikti Tėvynę, yra ir Vado mirtis 1891 m. spalio 7 dieną. Šeimoje tada kalbėjo apie tai, ir 9-erių metų JOYCE’AS parašė savo pirmąjį eilėraštį, kuriam parinko pavadinimą su istorine-literatūrine potekste: Et Tu, Healy – Ir tu, Hyli (pgl. „Ir tu, Brutai“).

Nuo tada JOYCE’UI labai rūpėjo, kad pagaliau prasidėtų atnešanti LAISVĘ KOVA, todėl taip ir „derino“ savo pagrindinio herojaus kilmę bei tautybę prie bendro reikalo. Ir atliko tai šitaip TOBULAI, kad net literatūros kritikai pasiduodavo įtakai ir pareikšdavo, jog „apie Bliumo veiklą“ žinojo net „Pilyje“: ten, kur sėdėjo britų paskirtas „Airijos vicekaralius“ ir kita valdžia…

Taigi Lestrigonuose Rašytojas atskleidė mums nemažai Bliumo ypatybių, „ryškins“ jį ir kituose skyriuose, bet visiškai nupieš-nudailins jo paveikslą mylima Merion, žmona… Šita MISIJA pavesta aštuonioliktam skyriui Penelopė: padeda Neprilygstamas herojės minčių SRAUTAS, tuo pačiu nutapydamas ir Moterį-Simbolį. „Moli turi padėti parašą, kad Bliumas patektų į amžinybę“, –buvo įsitikinęs JOYCE’AS.

Šio „pilniausio“ literatūros herojaus (all-round – „įvairiapusiu“ – jį vadina specialistai) mintys vienu momentu padėjo ir man: atsikračiau griežto įsitikinimo, jog per Dubliną tekanti upė Liffey yra gavusi moteriškos giminės vardą. Nuo kategoriškumo išgelbėjo Bliumo, einančio tiltu per minėtą upę, mintis: „Kartais iš Anos Lifi čia atplaukia gulbės išsivalyti plunksnų“. Pasirodo, Liffey – tai Lifis! O vaizdingos tos pačios upės apylinkės / upėbariai į pietus ir vakarus nuo miesto – Anna Liffey. Koks gražus airių dalijimasis giminėmis…

ANTRASIS DARBAS

Iš eilės – 11-as skyrius Sirenos, kadangi nuo pat penktos mokyklos Vainute klasės mane traukė muzika. Ten „kapelai“, t. y. būreliui, taip pat ir „turistams“ vadovavo Mokytojas Dikšas (muzikos Mokytoją Stankevičių sutikau pernai Muzikinio teatro autobusų stotelėje, atrodo, balandžio 20 dieną). Objektyviai žiūrint, jis – pirmasis mano Treneris…

Kitas atsidavęs mokiniams Treneris ir Mokytojas – Zigmas Locaitis! Ir dabar girdžiu trumpus, aiškius jo pamokymus, kai žaisdami krepšinį likom tik trise: „Tu gink čia, tu – ten („mažiukui Paldavičiukui“ ir Alfonsui), o aš eisiu į puolimą!“ Kai susitikome minint mokyklos 40-metį (1995 metais), sveikindamasis vienu judesiu priminiau jam „pasą pro ausį“: apie tokio pavadinimo kamuolio pasavimą (perdavimą) mūsų Treneris siūlė pasiskaityti „be reikalo jam sušvilpusiam“ teisėjui: „Pasiskaityk Sabulio knygutę – „pasas pro ausį!“ Matote, užpultas trijų varžovų ir stiprokai apdraskytas, Treneris rado išeitį, perduodamas kamuolį (atrodo, man) pro pat vieno „užpuoliko“ (nesveikai – trys sugriuvo ant vieno!) ausį – anas instinktyviai turėjo suktelėti galvą – laisva erdvė!

Žymos: