Taigi – kas yra tas jaunasis dizainas Lietuvoje? Iš karto galime pastebėti, kad tai – klausimas be atsakymo arba tiesiog retorinis klausimas, kadangi tinkamos formuluotės apibrėžti tai, kas susiję su jaunąja Lietuvos dizainerių karta, rasti beveik neįmanoma. Žinau, kad bet kuris daugiau besidomintis dizainu, juo labiau – dėstytojas, sistemingai ugdantis šios taikomosios plastinio meno disciplinos specialistus, turbūt šoks piestu, teigdamas, jog „yra taip ir taip, o ne kitaip ir ne kitaip“. Ir jis bus šimtu procentų teisus. Iš tiesų, galima labai aiškiai formuluoti, kad įmanoma kalbėti apie reiškinį, vadinamą „Lietuvos dizaino mokykla“, kad tikrai toks dalykas egzistuoja ir jo šaknis galima apčiuopti tiek dar „smetoninėje“ Kauno meno mokykloje, tiek (tuo labiau) sovietiniame LTSR valstybiniame dailės institute. Juo labiau, kad galima išskirti įvairias šio deimanto briaunas ir kalbėti tiek apie interjero, tiek baldų, tiek industrinį, tiek grafinį, tiek kostiumo ir kitokį dizainą. Visa tai iš tiesų egzistuoja.

Tad bandant atsakyti, koks (ir kas) yra jaunasis Lietuvos dizainas, reikėtų dar paklausti – koks jis yra apskritai? Žiūrint iš esmės, lietuviškas dizainas (kaip ir kultūra bei menas) egzistuoja kažkur tarp „Europos ir Honkongo“ (kaip kadaise dainavo BIX’ai) – tarp Rytų ir Vakarų. Turbūt neverta net operuoti šalkauskiškomis kategorijomis, o vis tik pastebėti, kad mūsiškiam dizainui yra padarę įtaką artimieji vakarietiškieji kaimynai – visų pirma, lenkai ar vokiečiai (taip pat galima kalbėti apie tolimesnius ar artimesnius santykius su čekiškąja, vengriškąja dizaino mokyklomis) bei, taip pat ir net ypač, ne tokia tolima Šiaurė – t. y. Skandinavija. Skandinaviškasis dizainas (nuo švediškojo iki suomiškojo) poveikį darė tiek sovietiniais laikais, netgi kaip tam tikra „ideologinė“ pozicija, išreiškianti nenorą niveliuotis ir tapti integralia sovietų imperijos industrinio peizažo dalimi (prisiminkime kad ir lietuviškuosius televizorius, dviračius, šaldytuvus, dulkių siurblius), tiek kaip mąstymo būdas, mentaliteto išraiška apskritai.

Formaliai šis „lietuviškas“ dizainas pasižymi lakoniškai funkcionaliomis formomis, santūriu koloristiniu mąstymu ir matymu, netgi ne ypatingai įmantriomis kasdieninio, gyvenimiško panaudojimo galimybėmis. Pastaroji frazė skamba kiek keistai ar net trivialiai, bet iš tiesų taip yra ir tai sąlygojo ekonominės, net geopolitinės aplinkybės. Vis tik po Sovietų Sąjungos žlugimo, subyrėjus stambiajai ir į planinę ekonomiką orientuotai pramonei, pasikeitė užsakymai dizainui. Panašiu būdu transformavosi kadaise klestėjęs lietuviškas vitražas – paprasčiausiai neliko stiprių, turtingų užsakovų – įvairiausių gamyklų ir žinybų. Taip ir dizainas reaguoja į jam iškilusius iššūkius (nesinori čia net kalbėti apie visokius prodiusavimo ir vadybos reikalus, dizaino srityje užimančius ne mažiau reikšmingą vietą nei paties produkto sukūrimas… Sakyčiau, kad dėl tokių sąlygų lietuviškasis dizainas pasižymi ypatingomis „žmogiškomis“ savybėmis, orientacija į „mažojo“ piliečio poreikius; turbūt pačiu geriausiu to simboliu būtų Igno Survilos sukurtas paspirtukas Citybirds Pigeon (2014 m.) – sulankstomas, neužimantis daug vietos, organiškų formų ir linksmų spalvų, skirtas šiuolaikiškam, jaunatviškam, šiek tiek snobiškam miesto gyventojui.