fbpx

Humanistinių miestų klystkeliai

Andrius Ropolas

Dabar labai madinga kalbėti apie žmonėms pritaikytus miestus, tokius, kuriuose visi važinėja dviračiais, augina daržoves ant namų stogų ir saugiai laksto viešose erdvėse be automobilių, tačiau dar neseniai viskas buvo priešingai. Praėjusio šimtmečio viduryje Vilniaus ir Kauno senamiesčiuose planuotos greitkeliams prilygstančios gatvės, buvo rengiami planai nugriauti senuosius Paryžiaus kvartalus – jų vietoje turėjo iškilti kompaktiški daugiabučiai, o Brazilijoje įkurta naujoji šalies sostinė, kurios svarbiausias tikslas buvo greitas ir patogus susisiekimas automobiliu. Per kai kurių miestų centrus tekantys upeliai „nukanalizuoti“ ir paversti gatvėmis. Prieš šešiasdešimt metų pagrindinis miesto tikslas buvo geras automobilių srautas, dabar – patogus judėjimas pėsčiomis ir dviračiais. Per šį laikotarpį Detroitas, buvusi Amerikos automobilių sostinė, iš vieno svarbiausių valstijų miestų tapo didžiausios nesėkmės pavyzdžiu, o Kopenhaga, daug investavusi į tai, kad būtų galima naudotis dviračiais, ir išsivaliusi savo kanalus, iškilo kaip viena geriausių vietų gyventi pasaulyje. Tokį radikalų sėkmingo miesto sampratos pasikeitimą galima atsekti iki labai konkretaus įvykio ir dviejų tarpusavyje kovojusių asmenybių.

1960 m. Niujorko valdžia patvirtino naujo greitkelio projektą, kurio pagrindinis iniciatorius buvo vienas svarbiausių žmonių JAV urbanistikos istorijoje – Robertas Mosesas. Per savo beveik penkiasdešimt metų trukusią viešojo tarnautojo karjerą jis ėjo daug skirtingų pareigų, tačiau geriausiai šį vyrą apibūdina frazė – Niujorko vyriausiasis statytojas. Jis dirbo tuo metu, kai automobilis laikytas lygiu progresui, o miesto centras su senais pastatais ir siauromis gatvėmis buvo neefektyvumo pavyzdys ir nusikalstamumo židinys. Važinėjimas automobiliu buvo ne tik būtinybė, bet ir pramoga. Kiekvienas Amerikos miestas, išskyrus Niujorką, turėjo centrą kertantį greitkelį, todėl R. Mosesas, kaip svarbiausias miesto planuotojas, negalėjo susitaikyti su tokiu aplaidumu ir parengė Manhatano Žemutinio greitkelio planą. Pagal jo viziją, reikėjo iškelti 10 000 žmonių, užstatyti parkus ir nugriauti dalį Grinvič Vilidžo ir Soho rajonų. Dabar sunkiai įsivaizduojamas užmojis tais laikais atrodė ambicingas, bet įmanomas. Tuo metu R. Mosesas turėjo praktiškai neribotą galią priimant sprendimus dėl projektų mieste ir buvo pagrindinis asmuo, atstovaujantis Niujorko interesams Vašingtone.

Kaip ir dėl visų ankstesnių savo projektų, taip ir dėl naujojo jis buvo ramus – dauguma ligšiolinių pasipriešinimų jo vizijoms žlugdavo, o bendra miestų planavimo ideologija atitiko jo požiūrį. Tačiau šįkart R. Mosesui oponuoti išdrįso 45-erių žurnalistė Jane’ė Jacobs. Iki tol dirbusi architektūros žurnale, ji neturėjo jokio formalaus urbanistinio ar architektūrinio išsilavinimo, bet turbūt tai ir buvo didžiausias jos privalumas, nes ji viską galėjo įvertinti be išankstinio ideologinio nusistatymo. J. Jacobs kaip tik gyveno Žemutiniame Manhatane, Grinvič Vilidže, per kurį ir turėjo eiti naujasis greitkelis. Tapusi bendruomenės, kovojusios prieš šį projektą, lydere, ji išleido savo garsiąja knygą „The Death and Life of Great American Cities“ („Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“), kurioje aprašė iki tol niekur negirdėtą poziciją: Jane’ė siūlė miestą pažinti ir analizuoti einant gatve ir gyvai stebint aplinką, o ne vertinti jį užsidarius kabinetuose pagal realybės niuansus menkai atspindinčius žemėlapius. J. Jacobs knyga kritikavo tuometinį miestų planavimą, o pasipriešinimas grandioziniams R. Moseso užmojams pakeitė valdžios ir gyventojų jėgų pusiausvyrą. Po kelerius metus trukusios kovos, kurios metu Jane’ė net buvo areštuota, į žmones ir miesto erdvių gyvybingumą koncentruotis siūliusi jos pozicija laimėjo. Oponentui teko atsisakyti planų, kurie būtų sunaikinę gyvybingus vietos rajonus ir pavertę juos tranzitinėmis transporto arterijomis. Šis dviejų asmenybių susirėmimas dėl vieno projekto Niujorke visame pasaulyje paklojo pamatus naujam miestų planavimui: R. Mosesas tapo lėtai žlungančio modernistinio požiūrio veidu, o J. Jacobs – žmonėms pritaikytų miestų motina.

Dabar net ir tie, kas nėra susipažinę su J. Jacobs veikla, pritartų jos matymui: nedidelės gatvelės, mažesni pastatai, parkai ir patogios pėsčiomis vaikščioti erdvės yra vertingos, nes skatina socialumą ir kuria aukštesnę gyvenimo kokybę. Ypač istorinis sluoksnis, ne visada blizgantis prašmatnumu ar spindintis švara, yra labai įdomus ir praturtina miestą. Tačiau, stebint diskusijas viešojoje erdvėje, kyla minčių, kad Lietuvoje turbūt vis dar atsirastų R. Moseso idėjas palaikančių žmonių, kurie mielai remtų pasiūlymus atgaivinti greitkelio per Vokiečių gatvę planus Vilniuje ar įgyvendinti dar kokį nors grandiozinį infrastruktūros projektą kultūros paveldo ir gamtos sąskaita. J. Jacobs pozicija vis dar nėra savaime suprantama, todėl su jos vizijomis pamažu supažindinami miestų merai ir visuomenė. Vis dėlto kartais norint pateisinti kilnius siekius pradedama tauzyti niekus, kalbama ne visai tiksliai arba labai kategoriškai – tuomet gresia pavojus pasukti į klystkelį.

2019-02-21