fbpx

Vėsus oras

Howard Phillips Lovecraft

Gimęs devynioliktojo amžiaus gale, ekscentriškasis amerikietis Howardas Phillipsas Lovecraftas atrodė priklausąs pasauliui, kuris nepažįsta nei laiko, nei eiliniam žmogui įprastų gyvenimo normų. Panašus į ateivį ar regėtoją, nubrėžusį didžiausių žmonijos baimių ribas ir sutvėrusį savo fantastinį kosmosą, šis savo laiku šlovės taip ir nesulaukęs rašytojas padarė milžinišką įtaką ne tik dabarties literatūrai (ypač siaubo žanrui), bet ir muzikos, kino, netgi architektūros kūrėjams. Netrukus mūsų knygynuose pagaliau pasirodys pirmasis H. P. Lovecrafto kūrinių rinkinys lietuvių kalba.


Prašote paaiškinti, kodėl bijau vėsaus skersvėjo; kodėl, užėjęs į šaltą kambarį, virpu labiau nei kiti; kodėl mane tarytum apima šleikštulys ir pasibjaurėjimas, kai malonią rudens dieną nepastebimai pasitraukia karštis ir įsėlina vakaro vėsuma. Kai kas sako, jog aš į šaltį reaguoju taip, kaip kiti į blogą kvapą: tikrai neimsiu neigti, kad taip ir yra. Verčiau papasakosiu apie baisiausią man kada nors nutikusį įvykį ir paliksiu jums patiems nuspręsti, ar to pakanka šiai mano keistenybei paaiškinti.
Klystame manydami, jog siaubas būtinai susijęs su tamsa, tyla ir vienatve. Aš su siaubu susidūriau akinamoje popiečio šviesoje, aplink skambant didmiesčio garsams, žmonių knibždančiame, aptriušusiame, niekuo neypatingame nuomojamų kambarių name, lydimas proziškos šeimininkės ir dviejų augalotų vyrų. 1923 metų pavasarį gavau nuobodaus ir nepelningo darbo viename Niujorko žurnale, tad, neišgalėdamas mokėti bent kiek stambesnės sumos už nuomą, vis krausčiausi iš vieno pigaus nuomojamo būsto į kitą, ieškodamas kambario, kuris pasižymėtų trimis savybėmis: būtų padoriai švarus, apstatytas patvariais baldais ir nuomojamas už labai nedidelę kainą. Neilgai trukus paaiškėjo, kad galiu rinktis tik iš skirtingų blogybių, tačiau po dar kurio laiko atradau namą Vakarų keturioliktojoje gatvėje, kuris man kėlė daug mažesnį pasišlykštėjimą nei kiti lig tol matyti.
Tai buvo akivaizdžiai ketvirtojo dešimt-mečio pabaigoje pastatyti keturių aukštų rausvo smiltakmenio rūmai su medžio ir marmuro apdaila, kurios purvina, suteršta didybė bylojo apie nuosmukį iš skoningos prabangos aukštumų. Dideli kambariai aukštomis lubomis, išmušti šlykščiais tapetais ir išpuošti absurdiškai įmantriais gipso karnizais, slogiai dvelkė pelėsiu ir nežymiai atsidavė nepažįstamais maisto kvapais, bet grindys buvo švarios, patalynę keitė ganėtinai reguliariai, karštas vanduo ne per dažnai būdavo šaltas arba užsuktas, todėl man tai pasirodė bent jau pakenčiama vieta peržiemoti, kol bus galima sugrįžti į tikrą gyvenimą. Šeimininkė – apsileidusi, kone barzdota ispanė pavarde Herero – neerzino manęs paskalomis ar priekabėmis dėl lempos, vėlai naktį degančios man tekusiame priešakiniame trečio aukšto koridoriuje, o kiti nuomininkai buvo nepriekaištingai tylūs ir nebendraujantys, daugiausia vos šiek tiek aukštesnės nei pačios prasčiausios ir šiurkščiausios kilmės ispanai. Mane rimtai erzino tik automobilių ūžesys, sklindantis nuo magistralės po langais.
Kai įvyko pirmasis neįprastas incidentas, buvau ten pragyvenęs apie tris savaites. Vieną vakarą, apie aštuntą valandą, išgirdau lašant ant grindų ir staiga suvokiau jau kurį laiką uodžiąs aitrų amoniako kvapą. Apsižvalgęs pamačiau, kad laša nuo permirkusių lubų, o drėgmė, matyt, smelkiasi per kampą gatvės pusėje. Norėdamas sustabdyti procesą jam dar neįsibėgėjus, nuskubėjau į rūsį pranešti namo prižiūrėtojai, o ši mane patikino, kad nesklandumai netrukus būsią pašalinti.
„Čė doktoras Munjosas, – šaukė ji, pirma manęs paskubomis kopdama laiptais aukštyn, – jys išpylti savo chėmikalai. Jys pėr smarkei sėrga, kad pats savo doktoras – vys labiau labiau sėrga – bėt nėpriyma nėkas kytas pagalba. Jys labai keistas sėrga – vysa dėna maudosi nėmalonus kvapas voniojė yr nėgali jaudyntis arba šylūma. Jys pats vyska tvarkytis – jo mazas kambarys pylna būteliai yr įrėnginiai, o jys nėbėdyrbti doktoras. Bet sėnei jis būvo garsūs – apė jy zynojo mano tėvas yš Barsėlona – yr vysai nėsėnei jys pagydyti ranka santėchnikas, kūriam dėl nėkas skaudėti. Jys nėkada nėjty lauk, tyk ant stogas, mano vaikas Ėstėbanas nėšti jam maistas yr skalbiniai, vaistai yr chėmikalai. Dėl Dėvas, amonis chlorydas šytas žmogūs naudoja šaldytis!“
Ponia Herero užkopusi laiptais į ketvirtą aukštą pradingo, o aš grįžau į savo kambarį. Amoniakas nustojo lašėti, o išvalęs ant grindų susikaupusį skystį ir atidaręs langą įleisti oro, išgirdau viršuje dunksint sunkius namo prižiūrėtojos žingsnius. Paties dr. Munjoso dar nebuvau girdėjęs, išskyrus tam tikrus garsus, kuriuos galėjo skleisti koks nors degalais varomas mechanizmas – mat jo eisena buvo minkšta ir lengva. Minutėlę susimąsčiau, kokie neįprasti vargai galėtų kamuoti tą žmogų, ir ar jo užsispyrimas nepriimti pašalinių pagalbos nebuvo tiesiog niekuo nepagrįsto ekscentriškumo apraiška. Banaliai samprotavau, jog aukštos padėties netekusio įžymaus žmogaus dvasinė būsena turi būti persmelkta begalinio tragizmo.
Gal niekada ir nebūčiau susipažinęs su dr. Munjosu, bet vieną priešpietį, rašant prie stalo kambaryje, mane staiga ištiko širdies smūgis. Gydytojai buvo įspėję apie tokių priepuolių keliamą pavojų, todėl žinojau, jog gaišti nevalia, ir prisiminęs, ką namo prižiūrėtoja pasakojo apie neįgaliojo suteiktą pagalbą sužeistam darbininkui, nuslinkau laiptais aukštyn ir silpnai pabeldžiau į buto virš manojo duris. Į beldimą gera anglų kalba atsakė neįprastas balsas, kuris skambėjo šiek tiek dešiniau ir teiravosi mano vardo ir kokiu reikalu atėjau, o man prisistačius ir pasiaiškinus, atsidarė durys šalia tų, į kurias beldžiau.
Mane pasitiko vėsaus oro gūsis, ir nors tai buvo viena karščiausių birželio pabaigos dienų, virpėjau žengdamas per slenkstį į didelį butą, kurio gausūs ir skoningi papuošimai buvo staigmena šioje skurdžioje ir aptriušusioje lindynėje. Sudedamoji lova šiuo metu atliko dieninį sofos vaidmenį, o raudonmedžio baldai, ištaigingos užuolaidos, seni paveikslai ir švelnių atspalvių knygų lentynos priminė veikiau džentelmeno studiją nei miegamąjį pensione. Dabar supratau, kad prieškambaryje virš manojo kambario – ponios Herero minėtame „mazamė kambaryjė“ su buteliais ir įrenginiais – buvo tik daktaro laboratorija, o pagrindinis jo būstas buvo įrengtas erdviame gretimame kambaryje, kurio patogiose nišose, taip pat šalia esančiame dideliame vonios kambaryje jis galėjo paslėpti visas virtuvės spinteles ir į akis krintančius buitinius prietaisus. Dr. Munjosas neabejotinai buvo aukštos kilmės, išprusęs ir išlavinto skonio žmogus.
Priešais mane stovintis vyras buvo žemo ūgio, tačiau dailių proporcijų, vilkėjo šiek tiek formaliais, tobulai sukirptais ir ant kūno gulančiais drabužiais. Kilmingą, valdingos, bet nearogantiškos išraiškos veidą puošė trumpa geležies pilkumo barzda su ūsais, o senamadiška pensnė dengė gilias tamsias akis ir vainikavo erelišką nosį, suteikiančią mauriškų bruožų jo fizionomijai, kuri visais kitais atžvilgiais buvo keltiška-iberiška. Virš aukštos kaktos gulė grakščiai perskirti stori, tvarkingai nukirpti plaukai, bylojantys apie reguliarius kirpėjo apsilankymus, o bendrai jo išvaizda liudijo stulbinantį intelektą ir aukštesnės rūšies prigimtį bei auklėjimą.
Vis dėlto, išvydęs dr. Munjosą pučiant tam vėsaus oro gūsiui, pajutau pasibjaurėjimą, kurio negalėjo pateisinti jokia jo išvaizdos detalė. Suteikti šiam jausmui fizinį pagrindą galėjo tik pamėlusi jo veido oda ir šalta plaštaka, bet net ir šių savybių buvo galima nepaisyti, turint omenyje gerai žinomą to žmogaus neįgalumą. Taip pat mane galėjo atstumti neįprastas šaltis, mat šitokia vėsa tokią karštą dieną nebuvo normalus reiškinys, o nenormalūs dalykai visada sužadina neprielankumą, nepasitikėjimą ir baimę.

2017-10-23