Guoda Taraškevičiūtė | Eilėraščiai

laiškų rašymas

pasvėriau
15 gramų minčių
norėjau daugiau
bet gavos kaip visad
biudžete nepakako lėšų
norėjau išsiųsti
kiek daugiau nei
labas, man sekasi gerai
galvojau papasakoti
apie išėjusias dienas
ir žmones
nes galvojau
kad tai tinkama pradžia
norėjau tik 15 gramų daugiau
bet gavosi kaip visada
užklijavau ir išmečiau
nė neperskaičius
o galėjau
truputį daugiau

*

 

aš taip ir neišmokau
rašyt ranka
nė nežinau kaip reikia
ar iš dešinės į kairę
ar iš esamybės į nieką
ar iš dabarties į ateitį
bet tada mane nuramino
sakė kad
ateitis niekada neateina
tai ir žodžiai niekiniai
galėsiu ir toliau
mintyse kalbėti romanais

Nors aštuoniolikmetė ukmergiškė Guoda Taraškevičiūtė, jos žodžiais tariant, gyvena kultūriškai miegančiame mieste, tačiau net ir ten ji alsuoja menu, tapusiu kūrėjos būties pagrindu. Guoda moka be rankų važiuoti dviračiu, renka šukes, svajoja gyventi kalnuose, nori išmokti egzistuoti esamuoju dažniniu laiku ir naiviai tiki, jog menas gali išgelbėti pasaulį. Nuo vaikystės fotografuojanti, iš rankų knygų nepaleidžianti G. Taraškevičiūtė neseniai baigė dailės mokyklą, yra ragavusi muzikos ir teatro mokslų, o filmų ir knygų veikėjai jai neretai artimesni už tikrovėje sutinkamus žmones. Meno užauginta mergina stengiasi kiek pajėgdama kurti, nes, pasitelkusi poeziją ir tapybą, ne tik atskleidžia vis daugiau paslapčių apie save pačią, bet ir atranda svarbius atsakymus bei… šūsnį naujų klausimų.

Žymos: