„Nemuno“ komandos gynėjas Robertas Keturakis. Romualdo Rakausko nuotrauka
Saulius Keturakis

Golas į ateitį

Pokalbis su rašytoju Robertu Keturakiu, 1967–1991 metais vadovavusiu „Nemuno“ žurnalo Literatūros skyriui.

Ar redakcija turėjo pavyzdį, kuriuo „Nemunas“ sekė? Kas nors iš tarpukario žurnalų ar Vakarų?

Jokio pavyzdžio neturėjome, tačiau iš pasitarimų redakcijoje buvo aišku, jog „Nemunas“ turėtų būti kūrybinio jaunimo žurnalas. Šituose mūsų pokalbiuose dažnai dalyvaudavo lietuvių literatūros klasikai: svarbiausias autoritetas buvo Juozas Grušas, ateidavo Viktoras Katilius, Jonas Šukys, Valys Drazdauskas. Nors patys rašytojai turėjo labai įvairias pažiūras, tačiau šiandien manau, jog jie „Nemune“ matė tarpukario Kauno – menų, literatūros kupino miesto – tąsą. Tad bendravo su mumis, kvietė į namus, galima sakyti, formavo tam tikras kultūros vertybes. Labiausiai juos žeidė, jog, vietoje tarpukario menų šurmulio, sovietmečiu Kaune teliko „techninė“ inteligentija. „Nemunas“ turėjęs tai ištaisyti.

Kas sukūrė žurnalo dizainą?

Tai buvo pirmojo žurnalo dailininko Algirdo Pakeliūno sumanymas. Paskui atėjo Rimantas Dichavičius, po jo – Algirdas Jurėnas. Tačiau jie tik plėtojo pradinę koncepciją.

Kokia buvo darbo „Nemune“ pradžia?

„Nemune“ įsidarbinau praėjus mėnesiui nuo žurnalo įkūrimo, tuo metu apie pirmąjį numerį jau kalbėjo visas Kaunas. Buvau išleidęs dvi knygeles, kandidatavau į Lietuvos rašytojų sąjungos narius. Bešienaujant tėviškėje, vieną dieną pas mane atvyko Algimantas Mikuta ir kitas vilnietis rašytojas. Pradėjo įkalbinėti – o tai vyko likus metams iki „Nemuno“ įsteigimo – baik šienauti, esi literatas, štai, kuriamas žurnalas, ateik. Mama manęs pagailėjo, paragino vykti. Mat tėčio jau nebuvo, o visos šešios seserys mokėsi. Reikėjo pinigų, dirbau Kauno melioracijoje, talkinau namuose. Atėjau. Iš pradžių mane priėmė į Publicistikos skyrių, paskui – į Literatūros.

Vartant „Nemuną“, susidaro įspūdis, jog siekta aprėpti beveik visas meno sritis – fotografiją, dailę, literatūrą, muziką…

Žurnale vyravo tokia nuostata, kurią mums nuolat primindavo J. Grušas – būti langu į visas naujoves. Jo žodis redakcinės kolegijos posėdžiuose visuomet būdavo lemiamas. Nuo pat pradžių „Nemune“ dirbo fotografas Romualdas Rakauskas, jo aktai tuomet skaitytojams kėlė šoką. Ir kitos nuotraukos palikdavo tokį įspūdį, jog staiga įprasti dalykai jau nebeatrodė įprasti. Tai buvo pamokos, kaip galima pamatyti visiškai naujai. Simptomiška, bet skaitytojai labai mėgo kelionių po užsienį apybraižas. „Nemunas“ buvo langas į pasaulį – čia pirmą kartą pasirodė Juozo Baltušio, Eduardo Mieželaičio kelionių po JAV užrašai. Nors prie Vakarų periodinių leidinių neprieidavome, bet kai ką pavykdavo rasti lenkiškuose – iš ten rinkdavome informaciją apie Vakarų kultūros įvykius. Apie muziką „Nemunas“ rašė rečiausiai, redakcijoje neturėjome nei vieno šios srities žinovo.

Mūsų pastangos buvo pastebėtos. Nuo maždaug XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio JAV ambasada Leningrade į redakciją ėmė siųsti puikų žurnalą „America“, kuriame buvo gausybė informacijos apie Vakarų kultūrą. Deja, po kelių metų, matyt, kažkas KGB susigriebė ir tos siuntos mūsų nebepasiekdavo. Ne veltui žurnalo plitimą Sovietų Sąjungoje stengėsi riboti – nors buvo galima prenumeruoti bet kurį bet kurios sovietinės respublikos leidinį, tačiau užsisakyti „Nemuną“ leido tik Lietuvoje.

Žymos: