EDITA GRUDZINSKAITĖ

Godo, teatro dienos ir scenos uždangos belaukiant

Sakoma, teatras prasideda nuo rūbinės. Šiandien, priklausomai nuo sezono – taip. Tačiau pirmosios teatrinės apraiškos Edeno soduose žiūrovui rūbinės nereikėjo. Jis buvo nuogas kaip, beje, ir aktorius. Adomo akims atiteko tobulas Ievos mono spektaklis, su savotišku katarsiu pabaigoje. Teatro ievų ir adomų santykiai, kaip ir visi namai – ne be dūmų. Tik ar tų dūmų ne pernelyg daug susikaupė XXI a., mat žiūrovų ir teatro skyrybų skaičius sulig kiekvienu saulėlydžiu tik didėja.

Aischilo, Sofoklio ir Euripido lopšy išsūpuotas teatras tvirtai atsistojo ant kojų ir, matyt, gerai pagirdytas ambrozija, tapo nemirtingas. Nekrologą teatrui buvo bandoma rašyti ne kartą, tačiau dvi seniausios profesijos, regis, atėjo kartą ir visiems laikams. Vienos jų nepažabojo nei įstatymai, nei pareigūnų pulkai, antrosios neišgujo nei kinas, nei technologijos.

Dar po bibliniu rojaus medžiu įvyko pirmoji cheminė reakcija, tie dvikrypčiai energijų mainai, kuriuose ir XXI a. vis dar esame gundomi dalyvauti ir mes. Tiesa, pasitelkiant ne tobulą spektaklio kūną, o „photoshopintas“ ir „photofuckintas“ marketingo viliones. Deja, ir katarsis į bilieto kainą dažniausiai neįskaičiuotas.

Apie teatro vystyklus ir šnarantį šilką

Pasak aštrialiežuvio Balio Sruogos, lietuviškas teatras gimė XX a. angoje. „Juodžemiškumo ir universitetiškumo“ teatro fuzija reiškėsi gaivališkai tiek iš artistų, tiek iš žiūrovų pusės. Pasipylė entuziastingi mėgėjiško teatro bandymai, nuo kurio „nesmagybių“ ir „neskanybių“ B. Sruogai iš rankos krito plunksna. Sceninis vyksmas, su visa spalvinga jo dramaturgija ir personažais, greičiau priminė turgų. Žiūrovai įsiterpdavo į spektaklio veiksmą, savo požiūrį reikšdavo riksmais, komentarais ar kumščiais, garsiai šaukdavo iš džiaugsmo scenoje pamatę pažįstamą.

Pradėtas „Amerikoje pirtyje“, po šiaudiniu stogu, teatras neilgai trukus persikėlė į prabangius rūmus, su šnarančiais damų tualetų šilkais ir „lakierkų“ kaukšėjimu.

Kauno ponios ir ponai, sotūs duonos, geidė žaidimų. Teatras ilgainiui tapo gyvenimo centru. Apie naują pastatymą mieste sklisdavo gandai, būsima premjera tapdavo dažniausia užstalės pokalbių tema. Dar valanda iki spektaklio pradžios teatras jau būdavo sausakimšas. Dažnai neapsieita ir be policijos, kuri sustabdydavo besiveržiančiuosius, pagalbos.

„Garbė Jėzui Kristui per amžius. Man pasirodė tinkamiausia jus pasveikinti tuo pat obalsiu šioje naujoje meno šventykloje, kuriuo aš kasdien tarnauju Dievo šventyklai“, – sakė Juozas Tumas- Vaižgantas savo prakalboje teatralams. Lietuvoje XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje teatras iš tiesų tapo savotiška šventove. Nors ir apsirėdęs inteligento drabužiais, jis buvo vienas svarbiausių darbininkų valstybingumo statybvietėje, įkvėpdamas ir žiūrovus būti tomis bitelėmis, nešančiomis medų į gimtąjį avilį.

Apie (į)kvepiantį teatrą

Kiekvienas laikmetis turi savo kvapą. Jei tarpukario aukso amžiaus teatras kvepėjo prabangiais prancūziškais kvepalais ir tabaku, tai sovietmečiu jis pakvipo įtampos ir prožektorių paskrudintų kulisų dulkėmis ir dūmais cigarečių, kurias prirūkė visi visų laikų geriausių šio teatro spektaklių personažai (Kęstutis Navakas).

Teatruose vyko ne tik kūrybinės iškrovos ir įkrovos, bet ir vargu ar turintys analogų natūriniai mainai. Kolūkiai neretai užsakydavo visą salę ir aktoriams atveždavo bulvių, vaisių, duonos, pyragų ar net mėsos. Teatre vienu ritmu alsavo ar sulaikydavo kvėpavimą „mokslo ir menų žinovai, ponai darbininkai, bedarbiai ir daktarai, seimo nariai, žemdirbiai ir žvejai“.

Sovietmečio teatrui į poras geriausiai tinka sąvoka „šventovė“. Išėję iš spektaklio žmonės negalėdavo ištarti nė žodžio po katarsio, išgyvento „skaitant“ kalbą, kurios niekada nesimokė. Teatras grįžo į Edeno sodus, kur žiūrovai galėjo mėgautis uždrausto vaisiaus saldumu.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Teatrologijos katedros vedėjo, doc. dr. Edgaro Klyvio (žavinčio ir savo įžvalgomis, ir stotu studijų kurso draugo), sovietinio laikotarpio žiūrovo meno supratimas buvo kur kas intelektualesnis, nes suvokimo procese labai svarbų vaidmenį vaidino politinės alegorijos. Šių alegorijų supratimas ir išgliaudymas reikalavo nuolat ieškoti to, kas nepasakoma garsiai ir tiesiogiai. Be to, geras spektaklis tokių prasmių turėjo kuo daugiau. Dar 1994-aisiais, kai Eimuntas Nekrošius pastatė Aleksandro Puškino „Mocartą ir Saljerį“, televizijos laidoje kalbinti spektaklyje vaidinę aktoriai sakė, kad jei vaidinant Mocartą skambinama pianinu, tai – ne teatras. Kodėl? Teatre niekas negali byloti tiesiogiai; jei aktorius vaidina grojantį kompozitorių, jis turi išlupti fortepijono stygą ir sukti ją aplink galvą, šokinėdamas ant vienos kojos.
Nacionalinė bendruomenė sovietmečiu telkėsi ten, kur scenoje matė savo atvaizdą – didingus pasakojimus apie praeitį ir nacionalinę simboliką (austus raštus, žemę arba smėlį), kryžius, akmenis ir kt.). Tai buvo įvaizdžiai, suprantami visoms kartoms, socialinėms klasėms, skirtingų politinių įsitikinimų žmonėms. Teatras buvo juos vienijanti erdvė.

Žymos: