fbpx

Esė

Ingrida Viluckytė

Upė

Niekas neleido eiti giliau. Bet niekas nematė, kai ėjau giliau. Maudėmės Minijoje, už mane jaunesnis pusbrolis laikėsi nusvirusių šakų, maskatavo srovėje. Aš jam pavydėjau. Aš jam labai pavydėjau. Niekas man neleido eiti giliau, apskritai, daug dalykų neleido: žaisti gaudynių per miesto šventę ar garsiai juoktis viešoje vietoje. Bet aš vis tiek tai dariau. Vis tiek bridau gilyn. Maniau, nieks nepastebės, jei dar pusę centimetro pasislinksiu akmenėliais į srovę. Nieks nepastebės, jei juoksiuosi prisidengus burną, nieks nepastebės, jei žaisiu gaudynių tik vaikščiodama.

Toliau prisimenu tik geltoną. Labai ryškią geltoną. Mirties tunelyje nėra baltos šviesos, galvoju. Viskas labai geltona. Aš nemokėjau plaukti. Tekančiai upei visai nesvarbu, kad tu nemoki plaukti. Tekančiai upei svarbu plaukti pačiai. Plaukti, nešti rąstgalius, sumestus plastikinius butelius, pievų žiedelius ir mažus vaikus, kurie patys kalti, kad nemoka plaukti, kad nemoka stovėti ramiai, kai jiems draudžiama bristi giliau.
– –
Man sakė, kad buvau po vandeniu vos keletą minučių. Kol kažkas nuo kranto įšoko gelbėti. Aš vis dar pamenu tą geltoną jausmą, tą išsipildančią amžinybę ir srovę, nešančią į ramumą. Prisimenu, kaip nieko nedariau, kaip pasidaviau tėkmei.
– – –
Baseine stebėjau, kaip vaikai mokomi plaukti, kaip jiems sunkiai sekasi iškelti užpakalį, kad imtų plūduriuoti ant nugaros. Man pačiai sunku pakelti užpakalį, galvoju: nedarau darbų, kuriuos jaučiu, kad reikia padaryti, nesakau žodžių, kuriuos reikėtų pasakyti, nekvėpuoju, kai reikia giliai įkvėpti – neplūduriuoju, mane tik neša.
– – – –
Jaučiu, yra ir gražesnių spalvų už geltoną… dar žalia, mėlyna, balta ir raudona. O upei nesvarbu, kad tu nemoki plaukti.

Suknelė

Močiutės sesuo man pasakojo, kad birželio šeštą dieną tėtis pralaimėjo lažybas. Vieno pimpaliuko vertė yra dėžė alaus, galvoju. Jis pralaimėjo dėžę alaus, kai šeimoje gimė antras žmogus, kuriam tarp kojų nieks netilindžiuoja. Mano tėtis norėjo sūnaus.

Vis dar klausinėju, kodėl berniukai piešia savo organus ant sienų, sąsiuvinių paraštėse, kodėl išmina juos sniege. Tebeklausiu, nors puikiai prisimenu, ką galvojau vaikystėje, – kad būti berniuku yra daug šauniau nei mergaite. Prisimenu ir save, garsiai kalančią plaktuku vinį, dėvinčią treningus, statančią spintą su tėčiu ir nešančią jam cigarečių iš parduotuvės, nes tai buvo lengviau, nei gauti dešimtuką. Mano tėtis norėjo sūnaus.
– –
Visada buvau judrus vaikas. Kai neturėdavau, ką veikti, šokinėdavau nuo laiptų. Šokinėdavau ant vienos kojos, sukryžiavus, ant kitos, man puikiai sekėsi. Išskyrus tą vienintelį kartą, kai girnele trenkiausi į smailią laipto atbrailą. Tada bėgo daug kraujo, tokio tamsaus ir šilto, rodės, galėjau įžiūrėti skylę, tą tuščią ertmę, kurios užpildyti nepajėgiau. Gyvenome ant kalno, ir reikėjo užšliaužti į jo viršūnę, į stovėjusią ten geltoną medinę trobelę. Prisimenu, kaip skaudėjo, kaip kartojau sau, kad privalau būti stipri, privaliau šliaužti, privalau būti kažkuo, kad mane mylėtų. Kai tėtis apžiūrinėjo žaizdą, jau nebeverkiau. Jis palankstė sąnarį ir šaltu veidu pasakė: ,,Kol ženysiesi, užgis“. Negyja man ta žaizda, negyja, jokių sutuoktuvių nebus. Negyja.
– – –
Kai tėtis mirė, antrą kartą prasikirtau tą patį kelį. Dabar randai į praeivius žiūri jau dviese.
– – – –
Vis dar jaučiu to neišsipildžiusio berniuko šešėlį, teisiantį mane kaskart, kai velkuosi suknelę.

Atsarginis išėjimas

Žiūriu į kūdikį. Į tobulą ausytę, primenančią vandenyno kriauklę. Joje slepias perlas – į akis pažvelgus matosi. Matosi viskas. Viskas, ko išvysti pats dar nespėjai.

Kai mokykloje vienas vaikas netyčia paspaudė gaisrinės pagalbos mygtuką, reikėjo evakuotis. Išvesti visus mažuosius. Greitai. Nenaudojamas liftas ėmė pūsti stiprią vėjo srovę. Viskas ūžė. Prisimenu sunkias duris, kurias stūmiau ir laikiau vaikams, kad šie prabėgtų. Prisimenu tą jausmą, kad viską reikia daryti tiksliai, nors pati nežinojau, ką, tik žinojau, kad reikia. Jaučiau instinktą gyventi ir suturėti kitų gyvenimus, akylai stebėjau kiekvieną judantį pro duris, nors nebuvo jokių pavojaus ženklų, tik neįprastas signalas ir gūsis, slankiojantis lifte. Kai mes su vaikais išėjome į lauką, kai kurie jų verkė.
– –
,,Kvėpuok pro burną“ – sakydavo mama, kai susinervinusi vartydavausi lovoje ištikta slogos. Burna yra atsarginis išėjimas, galvoju. Žmogaus kūnas pasiruošęs gelbėti pats save, ypač kai norisi verkti, kai norisi viską mesti, kai vienintelė išeitis yra tik kvėpuoti pro burną. Nėra jokio susinaikinimo mygtuko, tik atsarginis išėjimas.
– – –
Stebiu veidrodyje savo ausį, ieškau to perlo, kuris turi būti paslėptas manyje, kuris yra visko esmė, pasirodanti tik giliai kvėpuojant. Kur nuriedėjęs šis perlamutrinis rutuliukas?.. Graibstau po ausį, laukiu, gal kažkas paspaus gaisrinės pagalbos mygtuką ir atsivers lempučių apšviestas takas link atsarginio išėjimo iš naujo gyventi. Reikia tiesiog giliai kvėpuoti ir daryti, galvoju, reikia tiesiog daryti. Perlas yra. Atsarginis išėjimas irgi.

Akiniai

Prisimenu jos baltą chalatą su didelėmis kišenėmis ir garbanotus plaukus, mažytį kabinetą, kur visus į patikrą suvarydavo kaip žvėris. Prisimenu ir širmą, irgi baltą, dalinančią erdvę.

Seselė už širmos liepdavo nusirengti iki pusės. Taip tikrindavo, ar stuburas nėra iškrypęs. Bijojau, kad ji pasakys, jog aš nenormali, jog kažkas su manimi ne taip, jog esu nepakankamai. Kai reikėdavo užsidengti akį ir žiūrėti į apšviestą lentą su išsikraipusia į visas puses c raide, stipriai prisimerkdavau, kad įmatyčiau lyg rūke apsireiškusią maloningąją c.
– –
Buvau gal antrokė, kai pasakė, kad reikės akinių. Tą lapelį su receptu paslėpiau kuprinėje. Kitais metais vėl atėjo seselė baltu chalatu, vėl įvarė į kabinetą teliuko akimis žvelgiančią mergaitę ir jos klasiokus. Reikės akinių. Mano tėtis dirbo toje pačioje mokykloje, o draugė viską girdėjo. ,,Jei pati nepasakysi tėvams, kad tau reikia akinių, aš nueisiu pas tavo tėtį“, – pagrasino ji. Paskui šešiakampio formos rėmeliai jau kabojo man ant nosies. O vėliau nustojau juos nešioti. Prieš metus nepažįstama okulistė angelo veidu sudėjusi delnus prašė: ,,Prižadėk, kad nešiosi akinius.“
– – –
Mano akyse šviesa lūžta į tūkstantį taškų. Mano akys nežino, kas yra viena. Ir kartais pagalvoju, o kas, jeigu aš niekada nemačiau, koks pasaulis yra iš tikrųjų? O kas, jeigu mano žalia nėra pakankamai žalia, jeigu žmonės juda visai kitu greičiu ir veikia kitose formose, nei juos matau aš? Mano pasaulis yra tūkstančiai taškų, kuriuos bandau sujungti.
– – – –
Mažasis princas sako, kad matyti galima tik širdimi. O kas, jeigu ir širdžiai reikia akinių?

2019-05-21