Vitas Luckus. Iš serijos „Mimai“. 1970. Modrio Tenisono vadovaujama mimų trupė Kaune buvo galvos skausmas komunistų partijos cenzūrai – „įtartinų politinių pažiūrų menas“. Negalėdami suvokti judesiais išreiškiamos Ezopo kalbos, tikrintojai vis delsė pareikšti kokius nors įtarimus. Bet kai 1970-aisiais Spalio revoliucijos metines „Nemunas“ „paminėjo“ viršeliu manifestuodamas jaunystę, seksualumą ir vakarietišką madą, ir mimams, ir žurnalui prasidėjo sunkūs laikai.
Neringa Butnoriūtė

Erdvė, svetinga džoisams

Prieš kelerius metus Kauno apskrities viešosios bibliotekos lentynoje „Dovanoju“ mačiau pundus senų kvadratinių „Nemuno“ žurnalų. Prie jų prisiartinti nebuvo lengva – lentyną apgulę vyresnio amžiaus žmonės glėbiais, pasišnopuodami rinkosi numerius. Kai kitą dieną užėjau pažiūrėti likučių, „Nemuno“ nebuvo nė padujų. Įdomu, ar šiandieninius kultūros leidinius šitaip godžiai išnešiotų? Jei taip, kas skatintų taip elgtis?

Atsakyti į šį klausimą dar nedrįsčiau, bet galiu suprasti, kodėl tai – ankstyvasis „Nemunas“. Jį visuomet lydėjo intriga, užsimezgusi pirmaisiais leidimo metais. Sakytum, drąsus – iškart pasirodė neideologizuotu pavadinimu, ryškus – išsiskyrė tuomet neįprastu dizaino sprendimu, pagarba vizualiniams menams, be to, buvo tiesiogine šio žodžio prasme nepatogus, nes netilpo į pašto dėžutes. Leidinys pirmiausia kreipėsi į smalsią jauniausią kartą, nors ji ir nebuvo vienintelė žurnalo auditorija.

Dabar šiuos epitetus galėtume taikyti daugeliui kultūrinių iniciatyvų arba idėjų, norinčių jomis tapti. Gal tik „jaunatvišką“ keistume „šiuolaikiniu“, o tariamą „išsišokimą“ suprastume kaip reklamos priemonę. Tačiau apie kvadratinį „Nemuną“ turime kalbėti kiek kitaip. Šio žurnalo intriga neatsiejama nuo vis sunkiau suvokiamos sovietinės tikrovės, kurioje būta įvairiapusės nedermės, mokiusios savitų bendravimo kodų. Juk gausu liudijimų apie tuomet egzistavusią perskyrą tarp viešumos ir privatumo, kai daugiausia pavykdavo suprasti iš pusės žodžio, iš akių, iš nuogirdų. Tuomet ir spauda funkcionavo kaip nevienareikšmė žinių skleidėja, o leidiniuose persipynė privalomos ideologinės žinios ir auditorijos geidžiamos nuo tokios informacijos nutolinančios properšos. Kultūra taip pat priklausė kontrolės sistemai. Ji turėjo padėti įtvirtinti tariamos tikrovės vaizdinį, bet – paradoksalu – buvo iš prigimties trokštama savarankiška vaizduotės ir neapibrėžtos tiesos sritis, priklausanti toms laisvės properšoms. „Nemunas“ į jas taikė ir iš tiesų kurį laiką galėjo ne vien atrodyti ambicingai kontroversiškas, bet, tarsi visavaldančiam eksperimentuotojui leidus, toks būti. Šalia kitų kultūrinių leidinių, kuriuose jau anksčiau neišvengiamai susiklostė politizuotas diskursas, 1967 m. jis buvo naujas, tapatybę besikuriantis kultūrinis žurnalas.

Tad kas gi tokio geidžiamo buvo tame sovietmečio „Nemune“, kad žurnalo numerius, net ir pakitus laikams, norisi priglausti? Man „Nemunas“ atrodo kaip „atlydžio“ kūdikis, kurio laimei, jam bent trumpą laiką sistemos rėmuose išties galėjo pavykti plėsti skaitančiųjų akiratį. Didelį malonumą teikia literatūriniai atradimai, kažkas, nutinkančio pirmą kartą jei ne tau kaip skaitytojui, tai lietuvių kultūrai. Viena iš tokių „Nemuno“ pusių – įsiminę saviti vertimų debiutai. Ilgametis redakcijos ir literatūros žmogus poetas Robertas Keturakis yra prasitaręs, kad vertingos informacijos suteikdavo per JAV ambasadą tuometiniame Leningrade [dabar Sankt Peterburgas – N. B.] tik šio leidinio redakciją trumpą laiką pasiekęs žurnalas „America“. Toks valdžios geranoriškumas „Nemunui“, kuris, nors Lietuvoje turėjo didžiulį prenumeratorių skaičių, buvo oficialiai neprieinamas užsienyje, netruko ilgai. Be to, ankstyvosios literatūros dalies tekstų atranka sutapo su laiku, kai publikacijas rengė dar Lietuvoje dirbęs Tomas Venclova. Tad prieš pasirodant didelę įtaką padariusiai antologijai „XX a. Vakarų poetai“ (1969), imta kalbėti ir apie stiprią vakarietišką prozą, o Venclovos straipsniuose išsakytos alternatyvios idėjos, kad ne visažinis „titanas“, o „patys žmonės [literatūroje] pasidaro pasaulį“ (T. Venclova, „Prustas“, „Nemunas“ Nr. 4), kad jų neracionalumas, jutimai yra svarūs ir prasmingi. Marcelis Proustas, Franzas Kafka ar Jamesas Joyce’as jei ne iš publikacijų ar knygų, kurios – natūralu – negalėjo sparčiai pasiekti skaitytojų lietuvių kalba, tai iš publicistikos buvo pažįstami, kaip pažįstamos buvo ir vėliau poetų verstos antikinės ar prieštaringai vertintos Osipo Mandelštamo eilės. Redakcijoje dirbęs poetas Algimantas Mikuta tikriausiai galėtų papasakoti, kad Sovietų Sąjungos pakraščiui buvo nevalia išsišokti prieš metropolį, tačiau vos sužinoję, kad kažkur galima iškuisti kokį rusiškai publikuotą džoisą, „Nemune“ būtinai norėdavo jį irgi išversti ir publikuoti. Visa tai, kas šiandien yra savaime suprantama, nuo skaitytojo gyvenimo neatsiejama literatūros istorijos dalis, tuomet atrodė drąsu ar bent jau netikėta. Gali būti, kad toks „Nemuno“ literatūrinių straipsnių ir publikacijų kontekstas sudarė palankias sąlygas atsirasti ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus „Talento mįslėms“ – legendiniam tekstui, kuriame viešai suabejota socrealistinio meno verte. Dėl to tiek autorius, tiek redakcija susilaukė skausmingų pasekmių.

Žymos: