Brazilijoje gimęs, daug metų Olandijoje kuriantis menininkas Duda Paiva šiandien yra vienas ryškiausių lėlių teatro atstovų pasaulyje. Teatras, šokis, lėlės – tokia tvarka vyko jo kaip profesionalo pažintys su scenos menais, ir nors šiandien D. Paiva oficialiai pristatomas kaip lėlininkas-šokėjas, tiksliausiai jį apibūdina žodis kūrėjas. Šio artisto lėlių valdymo stilius ir spektaklių estetika atpažįstami visame pasaulyje, neseniai Rygoje jis aukštyn kojomis apvertė nacionaline vertybe latvių laikomos Jānio Rainio pjesės „Aukso žirgas“ (Zelta zirgs) aplinkybes, o pastaruoju metu kartas nuo karto užsuka į Lietuvą – parodyti spektaklio ar supažindinti mūsų šalies kūrėjų su savo autorine „object score“ technika, kuomet šokio metu lėlininkas atlieka iš anksto tiksliai suplanuotus žmogaus ir lėlės judesius. Spalio pabaigoje D. Paiva lankėsi Vilniuje, čia jis buvo vienu iš Baltijos kamerinio operos teatro organizuojamos vizualinio teatro kūrybinės laboratorijos „Kosmos Theatre Lab’19“ mokytojų.

Šio kūrėjo spektakliai kupini juodosios ir baltosios magijos, stebuklų, netikėčiausių atmosferų – panašiai kaip ir gyvenimo aplinkybės, atvedusios jį į lėlių teatrą. Apie jas menininkas papasakojo paskutinę savo viešnagės Lietuvoje dieną.

Turiu prisipažinti, kad, būdama scenos menų kritike, apie lėlių teatrą nieko neišmanau.

O ar yra išmanančių? Nepaprastai sunku rasti žmogų, kuris galėtų kritikuoti lėlių teatrą. Tai specifinė meno forma, nors daugumai atrodo, kad lėlių kūrimas, darbo technika ir spektaklio pastatymas yra paprasti ir savaime išmokstami dalykai.

Ar kada buvote patenkintas savo spektaklio recenzija?

Niekuomet – tekstuose man visuomet visko trūksta. Suprantu, kad kritikų darbas yra įvardyti, kas scenoje teisinga, o kas – ne, tačiau gaila, kad dažnai nesugebama to padaryti mandagiai ir geraširdiškai. Kitas dalykas – kritikai, be abejo, turi elgtis brandžiai ir gebėti racionalizuoti pamatytą meną, tad dažnai jie pamiršta kūrinių klausytis širdimi. Lankydamiesi spektakliuose su lėlėmis, kuriuose objektams suteikiama gyvybė, žmonės grįžta į vaikystę – taip veikia mūsų pasąmonė ir tik tokiomis akimis galima žiūrėti šį teatrą.

Galbūt todėl dažnas įsitikinęs, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams?

Patikslinsiu – žiūrėti „vaiko akimis“ nėra tapatu „tapti vaiku“. Būtų puiku gebėti persikūnyti į vaiką, tačiau aš kalbu apie būseną, kai publika dėl nieko nesijaudina ir tiesiog juokiasi, natūraliai reaguodama į čia ir dabar vykstantį veiksmą. Noriu, kad mane suptų „gyvi“ žmonės, žiūrintys nekaltai ir atvirai – kaip vaikai.

Kaip lėlei įpučiama gyvybė?

Dirbdamas su besimokančiaisiais, visuomet taikau tokį pratimą: lėlininkas pats atlieka veiksmą, o tada jį su lėle pakartoja du kartus – pirmąjį lėlė mėgdžioja žmogų, antrąjį daro tą patį, tačiau viską stipriai perdedant. Tik taip ji tampa gyva. Linksmas paradoksas – jei mano elgesį reikia utriruoti, ar tai reiškia, kad esu nepakankamai gyvas?.. Esmė ta, kad lėlė nemėgdžioja  – ji pristato kitokį žvilgsnį į žmogiškąjį chaosą.

Daug priklauso ir nuo to, kaip lėlė atrodo. Pavyzdžiui, maniškės dažniausiai nuogos, nes kūnuose lengviau pamatyti istoriją (plačiąja prasme) ir chaosą. Aprengtos jos primena žaislus, rūbai lemia laiko, stiliaus nuorodas. O poroloninių lėlių stiprybė ta, kad ši medžiaga suteikia itin daug laisvės formuojant kūnus – ją galima spausti, ištempti, pjauti…

Lėles gaminate iš porolono, spektaklių scenografijoje dažnai naudojate šiukšlių krūvas. Kaip tokius darbo principus matote ekologinės krizės kontekste?

Visuose savo darbuose atsižvelgiu į aplinkos apsaugą. Spektakliuose nenaudoju daug daiktų, į gastroles beveik nieko su savimi nesivežioju. Tiesa, naudoju daug plastiko – to, kurį randu gatvėje. Ten pat renku siaubingas, dvokiančias šiukšles, kurios ir sukuria mano spektaklių scenografiją. Kartą scenoje tarp jų radau panaudotą prezervatyvą. Savo monospektaklio „Angelas“ (Angel) scenografijai rudenį renku nukritusius medžių lapus.

Žinoma, jei norėčiau pereiti prie visiškai ekologiško gyvenimo, turėčiau stabdyti savo veiklą, tapti ūkininku Brazilijoje ir auginti maisto produktus. Ir tai nėra tokia jau bloga idėja.

Ir vis dėlto – kaip lėlės atsirado jūsų gyvenime? Karjerą pradėjote kaip profesionalus šokėjas.

Labai įdomu apie tai kalbėti Vilniuje, nes neseniai Lietuvos operos ir baleto teatre šokio operą „Amžinybė ir viena diena“ pastatęs Izraelio choreografas Itzikas Galilis yra žmogus, suvedęs mane su lėlių teatru. Prieš daugiau nei dešimt metų Olandijoje šokau jo spektaklyje, į kurį menininkas pasikvietė „Gertrude Theatre“  – su poroloninėmis lėlėmis dirbusį lėlininkių duetą.