Benas Tarkeris

Drugelis

Algis nėra alkoholikas. Išgerti jam labiausiai norisi tada, kai būna patenkintas savimi. Kadangi taip būna nedažnai, be to, kitą dieną jaučia sunkias pagirias, pavojaus nusigerti jam nėra. Gal ir gerai, kad gyvenime mažiau džiaugsmo, – kartais pagalvoja. Džiaugsmas Algiui yra šventė. Tai yra pergalė. Kad ją pasiektum, turi kovoti, kažką nugalėti. Kovai reikalingi priešai, bet Algis jų vengia, todėl visi priešai yra jo viduje.

Algis yra mažo ūgio, smulkutis, galva – kreivo kiaušinio formos, ausys – atlėpusios, nosis – neproporcingai didelė. Jo akys vieniems atrodo žalios, kitiems – pilkos, ir paklaustas pats užtikrintai negali atsakyti, kokia jų spalva. Tiesa, tokį klausimą retai kas užduodavo. O gal nėra uždavęs niekas. Atidžiau yra stebėjęs save veidrodyje tik todėl, kad pažinčių svetainės anketoje reikėjo nurodyti akių spalvą. Užrašė žalią, bet pasijuto sumelavęs. Gyvena jis vienas ir savo didelę nosį retai kur kiša.

Draugų Algis beveik neturi. Pasiekęs pergalę, karts nuo karto leidžiasi jų ieškoti. Paieškos dažniausiai prasideda vienoje ir toje pačioje kavinėje. Jis yra pagalvojęs, kad elgiasi lyg žuvis: plaukia vis į tą pačią vietą, kur yra žvejo maitinamas vandens plotas. Tas žvejas vietoje maisto ir masalo – pagal metų laiką, pagal orą, pagal mėnulio fazę ir kitas tik jam vienam žinomas sąlygas – mėto į vandenį žmones. Algiui reikalingi žmonės siunčia signalą, ir jis eina į vieną ir tą pačią kavinę, kurioje susirenka visada ta pati kompanija.

Taip atsitiko ir šį kartą. Į kavinę, kurią Algis vadina „arklio subine“, nors oficialiai ji vadinasi visiškai ne taip, tą vakarą buvo suplaukę jo žmonės. Savi. Tie, kurių Algiui reikia. Visi jie kažką vienas apie kitą žino, bet nepažįsta tiek, kad galėtų vadintis draugais ar priešais. O gal jie renkasi vien tam, kad pažintų savo ir kitų norus, ir tas pažinimas juos daro bendraminčiais? Algis neturi atsakymo. Nė vienas iš jų kompanijos nežino, kaip užsidirba pragyvenimui jų pašnekovai ir toks jausmas, kad jiems tai visiškai nerūpi. Juos vienija noras kažkuo būti. Jie visi trokšta būti… Kaip čia tiksliau pasakius?

Jiems patinka drugeliai. Įvairiausių rūšių ir vystymosi stadijų. Susirinkę kavinėje jie aptarinėja vikšrus, kokonus, lėliukes, jų virsmą, sparnų plazdėjimą, pievas, kuriose skraido tik tam tikros rūšies egzemplioriai. Vienas turi įsigijęs įrankius drugeliams gaudyti, kitas turi medžioklės patirties, trečias jau yra pradėjęs kolekcionuoti, bet nė vienas dar nėra sugavęs reto drugelio, kuriuo galėtų didžiuotis. Kompanijos senbuviai pasakoja, kad tokių yra buvę, tačiau jie kaipmat pasitraukdavo iš jų tarpo.

Vakaras įsibėgėja, ima groti vietinis gyvos muzikos ansamblis, prasideda šokiai, drugelių klubas labiau susiglaudžia, kadangi muzikos garsai trukdo jiems bendrauti. Jauna moteris smalsiomis akimis, persisvėrusi per stalą, bando pasiekti ežiuku kirpto vyriškio ausį, nori pasakyti, kad pavydi jam sumedžioto margaraščio padūkėlio. Vyras kukliai linksi galva ir atsako, kad vargu ar tas drugelis yra vertas kolekcionieriaus adatos.

Vidutinio amžiaus juodai apsirengusi moteris, atrodanti tarsi jos veidas būtų sugeltas bičių, pasakoja, jog drugelius gaudo apimta džiugios vilties arba skausmo. Kadangi jos mėgstamiausi drugeliai skraido labai aukštai arba tupi pasislėpę ir suglaudę sparnus, jų nepavyksta sugauti. Jei ir sugautų, ji nesipuikuotų. Ežiuku kirptas vyras paklausia, kodėl ji taip dažnai užsimena apie puikavimąsi. Ji atsisuka į Algį ir plonu balsu cypia, kad jis per daug prie jos prisispaudęs, kad jai trūksta oro.

Storulis, sėdintis Algiui iš dešinės, kramtydamas keptą duoną su česnakais, šneka apie sykį ragautą kokoną ir viduriuose jo skonio sukeltus virpesius. Būrelis susižvalgo tarpusavyje, vienas iš jų juokiasi, kitas dedasi neišgirdęs, trečias palinksta prie storulio ir perklausia.