Kartais taip nutinka: pamatai stiprius meno kūrinius, pasigėri, pasidžiaugi autoriaus talentu, lyg ir eini toliau savo keliais, o šiųjų vaizdiniai seka iš paskos lyg šešėliai, lyg keisto sapno atgarsiai, kurių niekaip negali pamiršti; jie masina leistis tyrinėjimų labirintais iki mūsų bendražmogiškos pasąmonės gelmių, bandant įminti archetipų mįsles. Tokį nekasdienį jausmą sukelia menininkės Dovilės Norkutės darbai. Kaip juos įvardinti – grafiška tapyba ar tapybiška grafika? Kaip bepavadintum, nesuklysi. Šiuose kūriniuose visko apstu: ir gatvės menui artimos ženklų kalbos, ir romantizuoto, ryškiais potėpiais suguldyto pasakojimo, kuriame sluoksniuojasi laikas – nūdiena, vaikystė ir toji trukmės dimensija, kuri pulsuoja mūsų kraujyje, įrašyta protėvių genuose – antikiniai, biblijiniai, kone priešistoriniai laikai. Giminingų lyg seserys ir broliai personažų veiduose slypi universalus emocinis kodas: maišto kibirkštis, prigimtinis laisvės ir meilės troškulys, sielą išgryninanti vienatvė, nuolankumas lemčiai, kuri nebūtinai skausminga, bet paslaptinga ir viltinga – visuomet. Tos stambios plaštakos ir pėdos, tos nugaromis atsuktos figūros, rankose gniaužiančios obuolį, akmenį (o gal širdį?), žvilgsniai iš padilbų, vis kerpamos ir kerpamos kasos, – kodėl? Kiekvienas paveikslų herojus į mus prabyla kadaise mokėta prokalbe. Regis, viskas suprantama, tik vertimui į šių dienų kalbą nepakanka žodyno.

Norėdama pasitikrinti savo nuojautas, kontrastinguose, dramatiškuose vaizdiniuose įžvelgtas prasmes, lyg į kokią žiniuonę kreipiuosi į šių darbų autorę. Kas, jei ne pats kūrėjas, gali geriau papasakoti apie tai, kas užklota devyniais laiko ir dažo sluoksniais?

Ar esi gimusi, augusi Vilniuje? Pavadintum jį savo miestu? Gal galėtum gyventi bet kuriame pasaulio megapolyje? Tavo darbai tokie kosmopolitiški, multikultūriniai, lietuviškumo juose, ko gero, mažiausiai. Tarsi atsiriboji nuo savo baltiškų šaknų. Ar tam yra kokia nors priežastis?

Gimiau Kaune. Kai man buvo vieneri, šeima persikraustė į Vilnių, kur ir gyvenu. Vaikystėje daug laiko praleidau pas senelius Plungėje. Iš Žemaitijos kilę ir mano tėvai, ir seneliai, ir, kiek žinau, proseneliai, todėl galiu save laikyti vilniete-žemaite.

Vilnius man labai savas, ypač jaukus jo senamiestis, kuriame gyvenau gan ilgai. Dėl senamiesčio unikalumo, manau, nesiginčytų nei UNESCO, nei vis gausėjančios turistų minios. Vilnius, drįstu teigti, labai gražus, žalias, kompaktiškas, nei per didelis, nei per mažas. Džiugu stebėti, kaip jis kasdien keičiasi ir modernėja, drąsiai įsileisdamas stiklu tviskančių dangoraižių erą.

Neturiu svajonės gyventi grandioziniame didmiestyje, kad ir kokiame gražiame, nebent aplinkybės verstų ir nebūtų alternatyvos. Nelabai man prie dūšios pastovus šurmulys ir dūzgimas, milžiniški atstumai, beprotiškas tempas… Švelniai tariant, mane tai vargintų. Jei reikėtų rinktis, mieliau apsistočiau kokioj trobelėj prie šiltos jūros, kur visus metus vasara… Nors svarbiausia turbūt – ne „kur“ gyventi, o „su kuo“ ir „kaip“.

Dėl mano kūrinių kosmopolitiškumo, multikultūriškumo – nežinau, negalvoju apie tai, tiesiog, viskas vyksta natūraliai. Bent jau sąmoningai tikrai neatsiriboju nuo savo baltiškų šaknų. Darbuose naudoju nemažai elementų, priskiriamų įvairioms epochoms ir kultūroms, pradedant sena, daugiasluoksne tapybos technika, kuri reikalauja nemažai laiko, kantrybės, kruopštumo. Rezultatas gimsta pamažėl, dengiant vieną peršviečiamą dažo sluoksnį kitu. Sykį jų suskaičiavau net septyniolika. Taip pat pasitelkiu kaligrafiją, fotografiją, koliažą, grafitį. Visa tai susipina savaime. Gyvenu dabar, čia, bet natūraliai esu veikiama skirtingų epochų, kultūrų, stilių…