fbpx

Dabar aš esu

Sandra Bernotaitė

(Pjesės ištrauka)

Veikėjai
EMILIJA – aktorė
PAULIUS – budėtojas

2 žingsnis

EMILIJA. Sninga.
PAULIUS. Turite kokių nors klausimų?
EMILIJA. Kodėl čia smirdi chloru?
PAULIUS. Todėl, kad čia ne viešbutis.
EMILIJA. Koks tavo vardas?
PAULIUS. Paulius.
EMILIJA. Esi skaitęs Čechovo „Žuvėdrą“? Nors ką aš čia klausiu. Žmonės pjesių neskaito. Mėgsti teatrą?
PAULIUS. Labai. Ir pjeses aš skaitau. Kartais. Man patinka, kad ten vien dialogai. Bet į teatrą niekada neinu.
EMILIJA. Tu toks, kaip dauguma. Manai, kad teatras miręs?
PAULIUS. Nemanau. Tiesiog ten neinu. Nes nesu buvęs. Bet man patinka dramos.
EMILIJA. Eik tu sau. Aš tai viską dramatizuoju. O scenoje tampu negyva. Kaip žuvėdra, kurią nušovė. (Vaidina.) Atėjo žmogus ir nušovė! Aš turėjau būti žuvėdra! Ne, jeigu rimtai, esu prasta aktorė. Atsiprašau. Žinau, kad negalima gyvenime vaidinti, bet nesusilaikiau.
PAULIUS. Tu bijai?
EMILIJA. Ko? Tavęs?
PAULIUS. Ne, vaidinti. Būti scenoje.
EMILIJA. Kai pradedu vaidinti, tai nebijau. Bet prieš einant į sceną nudvėsti galima. Tai panašu į šuolį su parašiutu, kai nežinai, ar jis išsiskleis. Net jeigu labai teisingai viską sulankstei, negali būti tikras. Fifty-fifty. Jis gali išsiskleisti, ir nusileisi ant kojų. Gali neišsiskleisti, ir nusileisi ant galvos. Arba ant elektros laidų.
PAULIUS. O publika? Būna taip, kad niekas neateina?
EMILIJA. Čia ne blogiausia, nes tada spektaklis atšaukiamas. Jei vis tiek reiktų vaidinti tuščiai salei, būtų blogiau. Žiūrovų aš nebijau.
PAULIUS. O ko bijai?
EMILIJA. Bijau, kad niekada nesu… Niekada nesu aš. Čia, dabar. Visada tik vaidinu. Žmonės man nesako tiesos. Meluoja, nes jiems reikia, kad dirbčiau tą aktorės darbą. Man moka daug. Tai prastas teatras. Komercinis. Aktoriai niekam nesigiria, kad ten dirba. Stoviu ant scenos ir apsimetu, kad kažką jaučiu. Jausti už pinigus… Sykį neišėjau į sceną nusilenkti  – gėda. Kai svajojau tapti aktore, nemaniau… Nežinojau… Kas galėjo žinoti, kad tapsiu vemiančia žuvėdra.
PAULIUS. Ne taip viską įsivaizdavai.
EMILIJA. Ne tas žodis. Kai skaitai pjesę, matai dramaturgo remarkas – tai instrukcijos, autorius iš anksto viską įsivaizdavo, jis tau nurodinėja, kaip elgtis, kada verkti, kada susirūpinti. Bet tu nekreipi dėmesio, nes režisierius vis tiek žinos geriau. Jis tau aiškins, kada ką jausti. Pasakys, ar tai, ką jauti, yra tikra. Iš pradžių priešiniesi, paskui susitaikai ir prisitaikai. Užgniauži vidinį balsą, vidinį nepasitenkinimą. Pasirodo, aktorius nėra kūrėjas! Jis  – atlikėjas! Aktorius atlieka jam suteiktą vaidmenį kaip politikas, kurį balsų dauguma išrinko pabūti žmonių balsu. Tave aprengia, nugrimuoja specialistai, kurie žino, kaip geriau. Tu stovi scenoje, kurios vaizdą sukūrė scenografas, savo srities profas. Tada sakai tekstus, kurie nėra tavo. Esi kartojusi šimtus kartų, todėl ir įsiminei. Ne tu juos sugalvojai, ne iš tavo vidaus jie kilo. Bet tu juos moki mintinai. Kartais sapnuoji žodžius, kalbi per miegus. Tau leista pasakyti juos garsiai žmonėms į veidus. Tie žmonės sumokėjo pinigus, kad galėtų išgirsti. Tada jie ploja. Ploja stovėdami, nors tu žinai, kad atsistojama tik tada, kai spektaklis  – tikras stebuklas, kai vaidinant šiurpsta oda. Šį kartą vaidinant visai nešiurpo oda. Pertraukose tarp išėjimų į sceną galvojai, ką šiandien pirksi. Laukei furšeto, kuris bus po visko, nes šiandien spektaklį užsakė bankininkai. Reikės kuo greičiau nerti į fojė, pasigriebti šampano, nes žiūrovai ėdrūs, kai maistas už dyka. Išleki pamiršusi nusivalyti grimą. Į tave spokso. Atrodai kaip Blanša iš „Geismų tramvajaus“. Arba Heda, kuri dabar turėtų vaikščioti po teatro fojė su kulka smilkinyje. Ir tikrai norėtum kulkos smilkinyje. Žinai, kam paskambinti.

2019-10-22