fbpx

Būtų gerai, jeigu kas pasakytų, kad aš tėvynei reikalingas

Perpetua Dumšienė

Taip kažkada kalbėjo, – ne, ne Zaratustra, – o dailininkas Algirdas Pakeliūnas.

Jaučiu, kad dabar laikas šio dailininko kūrybą ir nuopelnus prisiminti, palankios tam sąlygos, nes atsinaujinimo energija veikia kaip grandininė reakcija; sausio mėnesį kultūros leidinys „Nemunas“ sugrįžo prie 1967 metų žurnalo formato ir principinio maketo. Leidėjai užsiminė, jog gaila, kad jie nežino, kas buvo senosios žurnalo stilistikos kūrėjas. Tada pagalvojau – žinau!

Tas dailininkas – Algirdas Pakeliūnas – jau miręs, o jo darbai ir gyvenimo istorija vargsta užskliausta keliose enciklopedijos eilutėse.

PERKOPĘS Į XXI A.

Gerai prisimenu A. Pakeliūno darbą, skirtą tiems, kurie perkops į XXI amžių. Jis buvo sukurtas 2000-ųjų šventės išvakarėse. Pats dailininkas naujajame tūkstantmetyje tepagyveno dvejus metus, bet neturėtume jo palikti vien XX amžiui, nes jo darbai daugybę metų bus reikšmingi, ypač Kauno miestui. Ruošdamiesi Lietuvos atkūrimo šimtmečiui, Europos kultūros sostinės vyksmui, pasiimkime į kelią tuos, kurie Kauną mene įamžino su meile ir dideliu profesiniu meistriškumu.

Apie Kaune kūrusius menininkus mąstydami pakylėtomis kategorijomis, dailininką A. Pakeliūną galėtume pavadinti senamiesčio legenda. Pagal jo medžio raižinių ciklą „Kauno senamiestis“, išleistą atskiru albumu, būtų galima rengti turistinius maršrutus ir gal net pasiūlyti pasivaikščiojimus po sakralines miesto vietas, nes dailininkas yra išraižęs visas senojo rajono bažnyčias. Vilnius rengia išvykas po Kristinos Sabaliauskaitės knygose aprašytas vietas, o mes sukurkime savus takus.

Bet grįžkime į tuos metus, kai A. Pakeliūnas pradėjo dirbti ir kurti Kaune. Jaunas dailininkas buvo labai veržlus, 1965-aisiais baigęs Vilniaus dailės institutą, jis savo kūrinių ciklu „Šiaurės Lietuvos malūnai“ papuošė pirmąjį „Poezijos pavasario“ almanacho numerį, o vos tik susikūrus „Nemuno“ redakcijai, pradėjo joje dirbti etatiniu dailininku. Būtent A. Pakeliūnas yra žurnalo meninio apipavidalinimo principinio maketo, formato autorius. Prieš ateidamas į „Nemuną“ jis jau turėjo šios srities darbo įgūdžių, nes nuo 1965 m. dirbo „Šviesos” leidyklos meniniu redaktoriumi.

KALI JUGOS PABAIGA?

Gyvenimo aplinkybės mus suvedė 1994 m. rudenį, ir nors atrodė neįmanoma, nes buvome sunkiai suderinami, – tapome artimais bičiuliais. Susitikdavom kiekvieną ketvirtadienį: kalbėdavomės, lankėm parodas, skaitėm Blavatskają, Klizovskį, Kabalą ir Koraną, dzenbudizmui skirtus veikalus ir Jungo tipologiją, Rericho „Morijos gėles“ ir Vėliaus mitologiją. Beveik visi veikalai buvo išleisti ne Lietuvoje, parsivežti iš Leningrado arba išsirašomi iš Novosibirske veikusios leidyklos. Kartu eidavome į tuo metu garsaus dvasinio lyderio Mečislovo Litvinskio rengiamus vakarus, skirtus senajai arabų poezijai ir visuomenei atvirą seminarą „Muzikos hermeneutika“. Retkarčiais apsilankydavome Laisvės alėjos „Spurginėje“ ar Vilniaus gatvės kavinėje priešais Katedrą. Ypatingai mėgdavom klaidžioti po Kauno Senamiestį ar Santaką. A. Pakeliūnas gyveno už Katedros esančioje Kumelių gatvėje, 8-uoju numeriu, kurio ženklą buvo meniškai apipavidalinęs savomis rankomis, pažymėtame name.

2017-04-20