fbpx

Atkūrimo kvadratas

Erika DRUNGYTĖ

„Iš vasario į pavasarį“ gali būti vien fonetinis sąskambis ir nieko daugiau. Bet gali būti ir etimologinės sąsajos, sąvaržos, sankabos, neaplenkiant klišių sąstingio, poetinių sąveikų ir giminingų sandų suokalbio, iš kurio kyla svarbiausias klausimas: prasminį kirtį dėsime ant „vas-vas“ ar ant „ar-ar“?

„Vas-vas“ šaukiančių, klegančių, čiulbančių pilni pašaliai, vadinasi, jiems ir taip viskas aišku – šviesos daugėja, budimas ankstėja, noro daugėja, gyvybė sproginėja. O žmogui visais laikais ramybę drumstė į filosofinį akmenį įkniedytas „ar-ar?“

Ar Jono Basanavičiaus svajonei jau iš anksto buvo nulemta išsipildyti vasario 16 dieną, kai daktaras pirmasis pasirašė Nepriklausomybės aktą, ar nulemta buvo jo mirtis vasario 16 dieną, kai jis paliko galutinį gyvenimo parašą ant įkūnytos svajonės?

Ar lietuvių iššauta startinė ugnis nepriklausomų valstybių gimimo aušroje labiau jausmais grįsta užgaida būti pirmiems, ar drąsaus ir bekompromisio būdo demonstravimas? Jei būtume kaip liuteroniškoji racionalioji Latvija nepriklausomybę įtvirtinę metų gale, ar būtume praradę sostinę? Jei būtume – ar dėl lenkų, ar dėl bolševikų okupacijos?

Ar Kauno paskelbimas laikinąja sostine yra šviesusis šalies istorijos etapas, ar tamsusis? Istorinės viduramžių ir naujosios moderno sostinių varžymasis – ar tai ambicijos, ar progresas?

Ar apibūdinimą „smetoninis“, reiškiantį kokybę, derėtų laikyti anachronizmu, ar paveldu? Ar sukurti neigiamos konotacijos jam suteikimo darbo grupę, ar palikti likimo valiai, kad mirtų natūralia mirtimi?

Ar Vasario 16-osios dvasią ir metaforą geriau išlaikė pavasario laukiantis Žaliakalnis, ar Antakalnis? Ar atsakę į šį klausimą būsime labiau ant žalio kalno, ar labiau ant aukšto kalno? O atsakę į visus klausimus – ar būsime labiau „vas-vas“, ar labiau „ar-ar“?

O jeigu sujungtume „vas“ su „ar“? Jeigu be klišių pamatytume iš vasario besilukštenantį pavasarį – pabudimą, gyvybę, veržimąsi, kūrybą, energiją, kaip ir sudėliota gamtos kalendoriuje? O jeigu karalių Vilnių ir prezidentų Kauną vertintume kaip dvi skirtingų meistrų karūnas, po kuriomis gyvena savitos bendruomenės, kuriančios unikalią savo namų architektūrą, kurios nereikia prievartauti stoti prie varžybų linijos, bet būtina skatinti augti ir klestėti? O kas, jei Vasaris taptų modernumo sinonimu ir Kovas – postmodernumo?

Sankabos, sandūros, sąjungos, sąlyčiai, sąveikos, santaikos, santalkos, sąryšiai – štai priešinamojo jungtuko neutralizavimo ir perkeitimo į jungiamąjį esmė.

2017-02-20
Tags: