Rašytojas Andrew O'Haganas. PalFest nuotrauka, publikuojama pagal Creative Commons licenciją
Andrew O’Hagan

Ar socialiniai tinklai nužudys romaną?

Iš anglų kalbos vertė Sandra Bernotaitė

Seniai galima buvo nujausti, kad ateis ta diena, kai mokslinė fantastika ims atrodyti nostalgiška. Ne todėl, kad viskas tapo tikra, bet todėl, kad viskas tapo suklastota. Kuris iš mūsų, niekuo neypatingais 1980-aisiais skaitydamas Williamo Gibsono kiberpanko (cyberpunk) žanro arba Franko Herberto tomelius minkštais viršeliais, galėjo nutuokti, kad šie rašytojai buvo eiliniai realistai, ištikimi esminių gyvenimo virsmų dokumentacijai ne mažiau negu Charlesas Dickensas. Vis dar atmenu televizoriaus išjungimo ritualą, kurį atlikdavau vaikystėje, prieš miegą. Tai būdavo daroma paknopstomis, nes ekrane pasirodydavo Karalienė, o Karalienės visi nekentė. Nebuvo distancinio pultelio, todėl reikėdavo pripulti prie televizoriaus ir nuspausti mygtuką – ir štai paskutinis elektros atokvėpis, Karalienė akimirksniu virsta į baltą taškelį. Tai reikšdavo, kad nuo to momento pasaulis nutoldavo, ant Britanijos nusileisdavo pabaigos šydas, po to galėjai nebent skaityti romaną po antklode, pasišviesdamas prožektoriumi. Taip ir užaugau – tarp televizoriaus ir knygų, pasiskolintų iš bibliotekos, ir šitai apibrėžė tobulą mano asmeninės patirties ratą. Galbūt Robertas Louisas Stevensonas mus ir šnipinėjo moraline prasme, ne mažiau nei katalikiškasis Dievas („Tik Jis žino, kas tavo širdyje“, – perspėjo šventasis tėvas McLaughlinas), bet visi mes laikėmės tikėjimo, jog privatumas – asmeninė nuosavybė ir pirmasis moralinis principas.

Anądien izoliacija užklijavau savo kompiuterio video akutę. Tada užlipau į antrą aukštą ir televizoriuje išjungiau nustatymą rinkti duomenis. Neseniai buvau publikavęs straipsnių, dėl kurių patyriau keletą kibernetinių atakų, tad, nors ir būdamas neišmanumo genijus, nusprendžiau nusilenkti ateičiai, apsunkindamas galimybę mane rasti. Viena sunkiausių dvidešimt pirmojo amžiaus užduočių bus kova už privatumą ir tapatybės nuosavybę, ir tai, mano galva, kova už literatūrą, skirtingą nuo buko socialinių tinklų šurmulio. Rašytojai tarpsta dėl privatumo, o ne dėl tviterio; tas pats, prigesus šviesoms, galioja ir skaitytojams. Mažoji kontempliacijos mirtis ištinka tuomet, kai lengvabūdiškai už dyka imami dalinti sakiniai, ir tai daro žalą pačiai rašytojų profesijai, kurios atstovams mokama už tai, ką jie daro gerai. Dabar mes tapome linksmintojais, politikai teatrališki kiekvienu savo gestu, bet net ir pusėtini rašytojai smarkiai rizikuoja, kai tenka oponuoti pasauliniam kvailybės konkursui. Literatūra, prie kurios priskirčiau ir gerą žurnalizmą, gali praplėsti viešąją erdvę, bet dar labiau ji praturtina privačiąją erdvę, ir mes dabar esame tame laiko taške, kai privatumas, visa ta slaptoji žmonijos istorija, gali būti vienintelė priemonė prieš politines jėgas, griaunančias mūsų laikus.

„Nacionalinio saugumo“ sumetimais, vardan tarnystės „pasaulinei harmonijai“, dabar esi priverstas tapti savo paties Winstonu Smithu, būti stebimasis ir podraug stebėtojas. Aukštu žemiau esantis televizorius gali būti visai ne „išjungtas“, jis gali būti „suklastotai išjungtas“ – tai sąlyga, kurią apibrėžė 2014 m. birželio mėnesio jungtinė CŽV ir M15 programa „Verkiantis angelas“ [„Weeping Angel“]. (Tam tikri televizorių modeliai užprogramuoti taip, kad liktų įjungti, jų kameros lieka filmuoti, o jų surinkti duomenys gali būti perimti agentūrų.) Kaip ir Britanijos kompanijos „Užkirsk kelią“ [„Prevent“] atveju, pagrindinis principas yra prielaida, kad kiekvienas turintis privatų gyvenimą žmogus potencialiai ką nors slepia, o tai reiškia, jog ateityje niekas, nebent turintieji piktų kėslų, negali tikėtis privatumo prabangos. Kai kurie televizoriai ir visi telefonai veikia „kaip blakė, įrašinėjanti patalpose pokalbius ir siunčianti juos internetu į slaptą CŽV serverį“, – pranešė WikiLeaks, nutekinęs „Verkiančio angelo“ duomenis. Dabar šnipinėjimas namuose, sustabdymas gatvėje ir krata, informacijos apie tave perdavimas saugumo tarnyboms yra suvokiami kaip saugumo priemonės, o jei tai kvestionuoji, tampi „Daily Mail“ „sveiko proto“ priešu. Mūsų laikais tam, kad būtum paženklintas „liberalokratijos“ agento vardu, neprivalai būti didis kovotojas už laisvę, pakanka tikėti kalbos laisve, judėjimo laisve ir stoti už esminę teisę į savo paties mąstymo suverenumą. Tik pastaruoju metu šios šventenybės imtos laikyti potencialaus teroristo reikalavimais.

Dickensas tikėjo, jog kelionės geležinkeliu pakeis nuosavybės suvokimą. 1846 m. susipažinus su „geležinkelio karaliumi“ George’u Hudsonu, jo galvoje ėmė suktis įkyri mintis apie garo variklius, jis aprašė tai romane „Dombis ir sūnus“ [„Dombey and Son“], kurį tuo metu kaip tik kūrė. „Milžiniško žemės drebėjimo šokas anuo metu, – rašė jis, – visą rajoną sugrūdo į centrą. Šimtai tūkstančių neišbaigtumo formų, baisiai suniokotų ir išvietintų, apverstų, įsiraususių žemėn, besistiebiančių į orą, pelijančių vandenyje ir neįskaitomų kaip koks sapnas substancijų… Vis dar nebaigtas ir neatidarytas Geležinkelis buvo statomas ir iš pačios siaubingosios destrukcijos šerdies sklandžiai tiesiamas tolyn, didingu civilizacijos progreso keliu.“ Dickensas nusakė ne tik tai, kas bus, bet ir tai, kas jau yra: „Apleisti laukai ir karvių fermos, ir mėšlo krūvos, ir šiukšlių kaugės, ir grioviai, ir sodai, ir vasarnamiai, ir už kilimus gražesnės žemės, visai prie pat Geležinkelio.“

Tai nebuvo vien tik progresas ir proto nušvitimas – jis matė tai kaip užtemimą, tuos dūmus, triukšmą ir perpildytas miesto gatves, o su tuo ir bukoliškojo nuošalumo pabaigą. Dingus atstumui atsiranda nauja problema – trintis. Žiūrint iš plunksnagraužių perspektyvos, internetas įvedė panašų dalyką. Viskas prasidėjo nuo utopinio pažado, kad „mes“ būsime sujungti, „mes“ dalinsimės informacija bei patirtimi akies mirksnio greičiu ir nuolat. Tik nežinojome, kad „mes“ nėra stabilus dėmuo, toks pat, kaip, paaiškėjo, ir „aš“. Pastaraisiais metais žavingiausia galimybė buvo senųjų galios institucijų, taip patikimai saugojusių paslaptis ir meluojančių, supurtymas, ir tai padarė įžvalgiosios technologijos, neturinčios jokio noro saugoti asmeninius interesus. WikiLeaks ir bitcoin buvo sukurtos tam, kad kvestionuotų esminį karinio-industrinio komplekso pasididžiavimą: mes atimsime jūsų paslaptis, kalbėjo naujieji skaitmens redaktoriai, o mūsų kompiuteriai privers jus tapti sąžiningais. Tai atrodė susiję su naująja demokratijos vizija: kasdien visuose pasaulio kampeliuose kompiuterių savininkai rašys nuolat atnaujinamą skaitmeninę konstituciją, demaskuodami korupciją ir užtikrindami teises. Hakeriai nutrauks melų srautą. Bet laisvės kovotojai pamiršo, kad agentūros irgi turi galingus kompiuterius, ir su laiku turės valstybinius hakerius ir žmones, kurie gins senų piniguočių reikalus. Nusikaltėliai, įpratę plėšikauti pasaulio vieškeliuose, persikėlė į internetą, o idealistai – tai sena dainelė – vėl pateko į blogą kompaniją. Donaldas Trumpas, niekšas narcisistas, turtingo žmogaus įvaizdis skurdžių amerikiečių akyse, gali ištarti „Aš myliu WikiLeaks“, jaustis artimesniu Putinui, o ne Washingtonui, pasakyti 400 melų per 100 dienų, nurašyti viską juokeliams ir tvytinti dar daugiau šlamšto, ir panaikinti trumpąsias spaudos konferencijas. Viskas asmeniška. Jis galėjo apkaltinti Obamą šnipinėjimu, pasidalinti saugumo informacija su rusais, o mes tebekraipome galvas: nuo kada prasidėjo tas perbėgimas priešo pusėn ir kas yra kas? Ar tai buvo libertariškasis valdžios perversmas? O gal utopiniai idealistai, tikrieji hakeriai, talentingieji įsibrovėliai, leido sau tapti tarptautinės dešiniojo sparno konspiracijos pastumdėliais?

Žymos: