Netikėkite tais, kurie užsispyrę tikina, kad neturi nieko bendro su politika. Paklauskite jų, ar jie iš tiesų nenori nieko bendro turėti su viskuo, kas juos liečia ir vyksta aplink juos, su viskuo, kas susiję su valstybe ir gyvenimu joje (sen. gr. polis reiškia miestą-valstybę, politiká – miesto reikalas). Politika prasideda tuomet, kai imam diskutuoti apie pieno kainą, piktinamės mieste vykdomais tvarkymo darbais, laukiam, kol mažametis prieis „savo eilę“ valstybiniame darželyje, rūpinamės viza kelionei į Baltarusiją ir taip toliau. Kiekvienas šių žingsnių yra politinių susitarimų – vietinės ar tarptautinės reikšmės – padarinys. Apibrėžkime vieną – politika nėra skambios kandidatų į parlamentą kalbos, jos – viešieji ryšiai.

Kartais atrodo, kad politika neretam asocijuojasi su galia, įgyta nešvariais būdais, su kažkuo tolimu ir nepriklausančiu gyvų žmonių sferai, kažkuo, su kuo saistytis yra nejauku ar gėdinga. Tania Bruguera, performanso menininkė iš Kubos, sakosi pastebėjusi, kad menininkai, pavadinti politiškais (svarbi čia ir skirtis tarp politiško ir politinio) ar artivistais (artivizmas – angl. artivism, art ir activism dūrinys), kratosi šių etikečių, tarsi jos šventvagiškai oponuotų menininko kaip nesocialaus atsiskyrėlio, dienas ir naktis leidžiančio drobių ir aukštesniųjų materijų draugijoje, vaizdiniui. Po teisybei, menas ir politika ėjo koja kojon – kaip kolegos arba kaip oponentai – didžiąją dalį pastarojo šimtmečio, o dar gerokai iki tol menas buvo neatsiejamas nuo dvaro kultūros arba bažnyčios – taigi, galios, taigi, ir politikos. Prisiminkime visą aibę įstabiausių tapybos, monumentaliosios tapybos ir skulptūros kūrinių, kurie puošia kad ir Italijos rūmų, aikščių, bažnyčių erdves. Mecenatystė taip pat yra politika.

Čia, žinoma, nuskamba neretai (visais laikais) girdimas klausimas apie meno vertę ir tikslą. Gyvename sistemoje, kurios pagrindiniai siekiai – gausinti (pelną), kaupti (turtą), auginti (ekonomiką), skatinti (vartojimą). Šie tikslai nesvetimi ir meno pasauliui, kuris operuoja tokiais pat principais, kaip ir likusios ekonomikos: kai kurie (absoliuti dauguma) čia dirba už minimalius atlygius, sudarydami visą kritinę masę „meno darbininkų“ (kūrėjai, lektoriai, įvairūs menininkų, galerijų ir muziejų asistentai, neapmokami praktikantai), kiti meną vertina – perka – parduoda (galerininkai, kolekcionieriai), apibrėžia tendencijas (meno kritikai), kuria mitus bei strateguoja globalias tendencijas (aukšto rango kuratoriai). Kai kurių šiuolaikinių menininkų dirbtuvės – toli gražu ne tai, ką įsivaizduoja nebent romantizuojantys tapybos pirmakursiai, o veikiau manufaktūros, kuriose prie staklių palinkę dešimtys tylių asistentų atlieka aibes smulkių operacijų, kol galutinis produktas (kūrinys) pasiekia vartotoją (žiūrovą galerijoje, kolekcionierių). Prie pavyzdžių įtraukime ir vieną įspūdingiausių meno, ekonomikos ir tarptautinės politikos bendrų projektų – bienalę, kvadrienalę ir kitokio dažnio tarptautinę (meno) parodą. Šis įvykis dažniausiai save pozicionuoja kaip „meno šventę“, tačiau paprastai tikslai yra kur kas žemiškesni, nei abstraktūs pasidžiaugimai meno darbais. Didžioji visų tautų pramonės paroda, vykusi 1851 metais Londone specialiai pastatytuose savo laiko architektūros šedevru laikomuose Krištolo rūmuose (Crystal Palace), buvo veikiau siekis parodyti, kas yra tikrasis pasaulio pramonės lyderis (priminimas greičiausiai buvo skirtas Prancūzijai, kurioje pramonės paroda įvyko šešeriais metais anksčiau). Venecijos Bienalė radosi siekiant paskatinti turizmą ir ekonomiką. Kas penkerius metus Kaselyje įvykstanti „documenta“ sukurta siekiant suteikti sceną moderniajam menui, kuris nacistinėje Vokietijoje neturėjo vietos ir buvo paniekinamai vadinamas Entartete Kunst, degeneratų menu. Pastaruosius porą dešimtmečių bienalės, trienalės ir kitos meno „šventės“ yra itin populiarus ir tebepopuliarėjantis formatas, tačiau vis dažniau kritikai jas įvardija kaip vidutiniško meno ir intensyvaus verslo susirinkimus. Nemažai pasaulio miestų „matuojasi“ šį formatą, kuris kai kuriems reiškia pasižymėjimą globaliame turizmo krypčių žemėlapyje, kuriuo tikimasi komunikuoti šiuolaikiškumą ar bent bandymą būti šiuolaikišku, patenkinti vietos politikus ir verslininkus, suteikiant galimybę uždirbti transporto kompanijoms, viešbučiams, maitinimo įstaigoms, turizmo informacijos centrams, statybinių prekių parduotuvėms, apsaugos įmonėms ir kt., taigi suaktyvinant, vėlgi, ekonominę apytaką.

Meno tikslas nėra (ar nebūtinai yra) nurodyti kažką kito, nei pats meno kūrinys, tačiau menas gali nurodyti (ir dažniausiai tai daro) visa tai, kas yra bendra mūsų žmogiškoji patirtis, individo santykis su savimi ir kitu (ar kitais). Performanso menas, vis dar neretai istoriškai ir asociatyviai siejamas su protestu, yra viena tų meno formų, kurios paprastai gana jautriai atliepia aktualius kismus viešuosiuose diskursuose, tampa diskursu, oponuojančiu įprastinei tvarkai, hierarchijai, taisyklėms. Pats (performerio) kūnas, pagrindinė performanso meno priemonė, atsirandantis (viešojoje) erdvėje, taip pat yra politika. Tai rašydama galvoju apie Carolee Schneeman ir iš vaginos traukiamą teksto ritinį (performansas „Interior Scroll“, 1975), apie Josephą Beuysą ir kojotą (performansas „I Like America and America Likes Me“, 1974), apie Casey Jenkins ir kelias mezginio eilutes menstruacijų krauju suteptos vilnos (performansas „Vaginal Knitting“, 2015), apie La Congeladą de Uvą, besisupančią ant kranu iškeltų sūpuoklių virš sienos tarp Meksikos ir Jungtinių Valstijų, parodančią apnuogintą užpakalį JAV pusei (performansas „To The Rhythm of the Swing“, 2012), Januszą Bałdygą ir jo performansus „Jėgos panaudojimas“, įvykdytus 1981–1985 metais, Marijos Kulikovskos klyksmą Mariupolio paplūdimyje (performansas „War and Pea$e“, 2016). Įtaigūs, slegiantys, monumentalūs, trapūs, efemeriški, juokingi – būdami labai įvairūs, visi išvardyti kūriniai vienaip ar kitaip, kartais – kaip tolima metafora, o kartais – kaip akivaizdus priekaištas, kelia klausimus apie esmines mūsų buvimo pasaulyje sąlygas ir teises (į kūną, namus, laisvę, tikėjimą) ar, veikiau, jų netekimą ar neturėjimą, žmogiškųjų vertybių eroziją.