fbpx

Apie muziką ir tapybą viename asmenyje

VIDAS POŠKUS

Apie muziką ir dailę viename asmenyje pradėti kalbėti (o gal atvirkščiai – nekalbėti?) galima nuo garsiojo mūsų tautiečio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laikų – nuo tada, kai jis muzikoje (simfoninėse poemose) pabandė prabilti vaizdais, o tapyboje (prisiminkime sonatas) – garsais. Regis, būtent toks probleminis-diskusinis laukas yra kur kas derlingesnis, duodantis daugiau naudos, nei marškinių plėšymas ant savųjų krūtinių giriantis, kad MKČ dėka esame pirmieji abstrakcionistai tapyboje, „apdėję“ net patį Vasilijų Kandinskį. Iš tiesų – prisiminus, kad dar XVI a. pradžioje, kai Albrechtas Düreris nupiešė savo sapną – absoliučiai abstrahuotą kompoziciją, ar XIX a., Gustavui Moreau virpančiais potėpiukais „išaudus“ ne vieną ne-figūratyvinį peizažą ar mitologinę sceną, ginčytis dėl abstrakcionizmo pirmystės yra tuščias laiko gaišimas…

Bet grįžkime prie muzikos ir dailės vienovės. Mano laikais (kalbėsiu kaip koks senukas apie dvidešimties metų senumo įvykius), praeito amžiaus paskutinįjį dešimtmetį, bent jau tarp Vilniaus dailės akademijos dailėtyros studentų (prisimenu ne vieną tokį) buvo populiaru kalbėti apie menų sintezę, apie kelių meno sričių susiliejimą į vieną neišraizgomą derinį. Kai kas net rašė darbus – diplominius, kursinius ar bent referatus. Jau tuomet tai atrodė šiek tiek naivoka. Nes negali būti nieko naiviau, kaip kalbėti apie savaime suprantamus dalykus. Antai barokinėse bažnyčiose kokie nors jėzuitai, kamalduliai ar karmelitai tai yra realizavę labai seniai ir be didesnių teorinių pompų. Svarstau: kodėl taip buvo? Turiu omenyje tą tarp jaunųjų kolegų vykusį menų sintezės eskalavimą. Turbūt tiesiogiai ir netiesiogiai tai sąlygojo šiuolaikinio meno konceptualizavimasis (Lietuvoje tai buvo kažkas tokio – ir kažkodėl aprobuota vien kaip „Zapkaus mokinių“, „Emisijos kartos“ privilegija) ir žanrinių ribų nykimas. Beje, termino „tarpdiscipliniškumas“ anuomet niekas per daug netransliavo, masiškai jis pradėtas vartoti truputėlį vėliau. Ypač didelę įtaką darė ir „naujųjų laukinių“ bei Vienos akcionistų populiarumas – vokiečių ir austrų menininkams (bent jau mums tai buvo labai žinoma…) santykis tarp tapybos ir muzikos arba dailės ir teatro priminė stalo teniso žaidimą: būtina jo sąlyga – turi dalyvauti du žaidėjai. Tik tuomet pasidaro ping-pong (priešingu atveju tebūna ping arba pong).

Kiekvienas performatyvus ar instaliatyvus meno kūrinys, „kabindamas“ bent porą iš juslių (regą ir klausą), labai aiškiai sintezuoja dailę (vaizduojamąjį meną) ir garsą (muziką). Prisiminkime kad ir Vladimiro Tarasovo instaliacijas. Galbūt negalima jo vadinti vienu iš pirmtakų, tačiau bent jau šiuolaikiniame Lietuvos mene jis neabejotinai yra vienas pirmųjų. Taip pat grupės „Post Ars“ performansai, instaliacijos, hepeningai… Paskui pasipila ir žali lapai, ir geros blogybės, ir jansai bei mažrimai, ir daug daug kitų. Norint visus juos išvardyti ir apibūdinti reikėtų rašyti atskirą performatyvaus Lietuvos meno istorijos studiją.

Tačiau visa tai galima „suskliausti“ į kur kas siauresnę problematiką ir atkreipti dėmesį į tuos TAPYTOJUS ar TAPYTOJAS, kurie savo kūrybinėje strategijoje panaudoja tam tikrus muzikinius aspektus, arba – įmanomas ir atvirkštinis variantas – MUZIKANTAI, MUZIKANTĖS, savo kūryboje besiremiantys vizualumu.

2017-02-20