Aš myliu šitą miestą, Radovanai. Kaip moterį, kurią norisi paimti… Myliu kažkokia beprotiška, fizine meile! Įsivaizduoji?! Galėčiau atsiklaupti vidury gatvės ir pabučiuoti pilką, purviną grindinio akmenį. Tai mano miestas! Nenorėčiau čia mirti, bet mirti dėl jo – galėčiau…

(Raimundas Samulevičius
„Susitikimas su Indžichu“)

„Man patinka matyti šį miestą nuogą“, – kyla mintis kiekvieną kartą einant išrausta Laisvės alėja. Žiūriu į smėlį po kojomis, kitur – atkastus akmenis, ir tikrai Kaunas, nuplėšus betonines plokštes nuo svarbiausios jo vietos, atrodo kaip nuogas. Nes prieš akis plika žemė, ant kurios miestas kūrėsi dar XIX a. viduryje, gatvė, kuria žmonės vaikščiojo Rusijos imperijos laikais, tarpukariu ir vėliau. Susimąstai, kad dedi koją ten, kur kadaise praėjo kitos kartos. Nors pats Kaunas pirmą kartą paminėtas XIV a., jei ne dar anksčiau, pilis pastatyta ir Magdeburgo teisės suteiktos prieš keletą šimtmečių, būtent Laisvės alėja tapo vieta, aplink kurią sukosi visas veiksmas.

Kaip yra rašęs XX a. mąstytojas Lewisas Mumfordas, miestas ir puoselėja meną, ir pats yra menas, miestas stato teatrą ir pats yra teatras. Jame patys ryžtingiausi žmogaus veiksmai, planuojami bei atliekami veikiant aplinkybėms, konfliktiškiems ar geranoriškai nusiteikusiems asmenims ir bendruomenėms, atveda prie daug reikšmingesnių kulminacijų. Kiekvienas miestas yra tarsi romanas, todėl alėja – tik viena iš jį sudarančių dalių, šalia kitų erdvių, veikėjų, įvykių. Mąstytojas teigė, kad miestas – tai ir kolektyvinių tikslų bei vieningumo simbolis. Jį, kartu su kalba, L. Mumfordas įvardijo didžiausiu žmogaus meno kūriniu, kuriame protas įgauna formą.

Tai, kad žmonės kuria miestą kaip savo dvasios namus, suvokė anglų architektūros istorikas Williamas Lethaby’is, 1922 m. suteikęs architektūrai „civilizacijos formos“ apibrėžtį bei patį miestą apibūdinęs kaip didesnį kūną, kurį gyventojai sukūrė savo sielai. Todėl kuriamas miesto įvaizdis parodo ne ką kita, o pačius miestelėnus – konkretaus laikotarpio visuomenę. Žmonės – tai kultūra, kuri sukuria miestą, atspindintį juos pačius. Ir nors dažniausiai miestai neatsiejami nuo architektūros, šioji labiau formuoja išorinį jų vaizdą ir tik kultūra – įvaizdį. Tad įspūdį apie pastarąjį geriausiai galima susidaryti iš kultūrinės spaudos, fiksuojančios kultūrinį gyvenimą, parodančios, kas tam tikru metu buvo aktualu.

Žiniasklaidoje sutinkami miestų įvaizdžiai gan universalūs, dažnai parodantys visuomenės ryšį su vieta. Kaip žinia, tam tikra vieta žmogui buvo itin svarbi jau nuo senų laikų, kaip rašo Czesławas Miłoszas „Tėvynės ieškojime“ (1992): „Nėra abejonių, jog žmonių prisirišimas prie vietų yra didžiai paslaptingas, teikiantis įvairių interpretacijų galimybę.“ Žvelgdami į spaudą galime atrasti įvairių dalykų: pasididžiavimą savo miestu, problemas, su kuriomis susiduriama, pokyčių ar laisvės troškimą.

Praėjus porai metų po to, kai buvo atkurta Lietuvos valstybė, Vilnių aneksavo Lenkija, todėl sostinė perkelta į Kauną. Natūralu, kad būtent šis miestas siejamas su nepriklausoma tarpukario Lietuva. Įdomu pažiūrėti, kokiomis nuotaikomis tada gyveno Kaunas, koks anuomet buvo sostinės ir žmonių ryšys, atsiskleidžiantis kultūrinėje spaudoje.

„Naujoji Romuva“ – turbūt ryškiausias kultūrinis žurnalas, ėjęs pirmoje XX a. pusėje Kaune. Nebuvo kito taip fotografijomis ir antraščių šriftais papuošto (bei cenzūros nepaisiusio) tuometinio leidinio kaip šis 1931–1940 m. leistas iliustruotas savaitinis kultūros ir meno žurnalas. Todėl jį ir atsiversime, kad pamatytume, kaip ir koks jame buvo formuojamas tarpukario laikų Kauno įvaizdis. Šio leidinio puslapiuose apie laikinąją sostinę byloja įvairi kūryba, nuotraukos bei publicistiniai tekstai.

Vienas iš pirmųjų straipsnių, kuriame galime išvysti Kauno miestą, yra profesoriaus Stepono Kolupailos „Žiemos vaizdas iš lėktuvo“:

„Dabar sukamės viršum Kauno. Koks jisai didelis! Toli išaugo miestas ant Žaliojo Kalno; <…> Po Laisvės alėją flegmatiškai šliaužia autobusai, auklės su vežimėliais, juda blusos didumo žmonės. <…> Labai daili saulės apšviesta Senamiesčio dalis: Rotušė su takų nupiešta žvaigžde aikštėje, Seminarija, nuvalytieji Pilies griuvėsiai, Vandens kelių rajono rūmai, Vytauto bažnyčia. Toliau – plačiai išsiskirstęs miestas su siauromis gatvelėmis, bokštais, stogais. Koks skirtumas tarp pasakingo grožio viršuje ir pilkos, niūrios prozos apačioje!“

Jau vien šiame aprašyme, išspausdintame 1931 m. antrame numeryje, galime matyti Kauno panoramą ir kas sudaro miestą. Tai nėra vien pastatai ar kiti statiški objektai, bet ir žmonės savo kasdienybėje. Taip pat svarbu ne tik tai, ką autorius parodo, bet ir kaip tai pateikia. Gan akivaizdus S. Kolupailos žavėjimasis, kai nusistebi Kauno dydžiu ar grožisi senamiesčiu, nors, kalbėdamas apie žmonių gyvenimą apačioje, pavadina jį pilka, niūria proza. Vis tik tuo daugiau išryškinamas kontrastas su skrydžio džiaugsmu, o ne Kauno nykumas, nes pats miestas šiame straipsnyje dailiai nusakomas.