Rita Bany

Antanas Drilinga – „Nemuno“ gimdytojas, pribuvėjas ir krikštatėvis

Poetas, prozininkas, vertėjas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas Antanas Drilinga gimė 1935 m. Anykščių rajone, Plikiškių kaime. Dirbo įvairių žurnalų ir laikraščių – „Švyturio“, „Moksleivio“, „Komjaunimo tiesos“ – literatūrinės dalies vadovu. 1967 m. paskirtas sukurti žurnalą jaunimui ir leisti jį Kaune. Kaip bebūtų keista, didelį pasitikėjimą tuometinėje Lietuvos komunistų partijoje pelnęs A. Drilinga ėmėsi pačių novatoriškiausių ir drąsiausių žygių, kad „Nemunas“ iš tiesų būtų išskirtinis – ir forma, ir turiniu. Per gerą penkmetį drauge su jaunu kūrybingu redakcijos kolektyvu jis pasiekė, ko norėjo, – „Nemunas“ tapo reiškiniu, žinomu ne tik visoje Tarybų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse. Vos ne kas mėnesį LKP CK (Lietuvos Komunistų partijos Centro Komiteto) „tarkuojamas“ dėl įvairiausių „nusižengimų“ tarybinei moralei ir ideologijai, jauniausias iš visų tuometės Tarybų Sąjungos vyriausiųjų redaktorių A. Drilinga vis glostė šunį prieš plauką. Tačiau 1972 metais, po R. Kalantos susideginimo ir pirmųjų visuotinių protestų, o taip pat dėl išspausdinto V. Kubiliaus straipsnio „Talento mįslės“, kuriame suabejota socialistiniu realizmu literatūroje, redaktorius buvo atleistas. Ne kas kitas, o „Nemunas“ apkaltintas užauginęs tokius žmones, kurie sukėlė neramumus Kaune. Vėliau, 1985–1989 m., A. Drilinga vadovavo ir kitam Lietuvos rašytojų sąjungos leidiniui – „Literatūrai ir menui“.

REDAKTORIUS NAUJOSE ROGĖSE

Prieš skirdamos redaktorių, politinės institucijos pirmiausia gerai apsižvalgydavo ir patikrindavo, ar, pirmiausiai, jis šiam darbui tinkamas politiškai, o tik po to – profesionaliai. Kadangi tuo metu įkūriau „Moksleivio“ žurnalą ir ėjau redaktoriaus pareigas, manęs tikrinti lyg ir nereikėjo, tuo labiau, kad buvau rašytojas. Tad vieną vakarą sulaukiau skambučio iš kompartijos CK ir išgirdau klausimą, ar sutinku organizuoti naują žurnalą „Nemunas“ Kaune. Paprašiau leisti pagalvoti, bet jie atsakė, kad galvot nėra kada, girdi, mes čia apsitarėme (suprask, CK ir Rašytojų sąjunga), o rytoj biuro posėdyje svarstysime tą klausimą ir tave patvirtinsime. Taip buvau pasodintas į naujas roges (beje, 1966 m. gruodį, t. y., žiemą), kurios pradėjo važiuoti Laisvės alėja tik po pusmečio.

Jau kelintus metus rašytojai ir tarpusavyje, ir viešai nesiliovė kalbėję apie naują literatūrinį žurnalą jaunimui, kol valdžia neapsikentė ir gavo Maskvos leidimą tokį žurnalą leisti Kaune. Be Maskvos leidimo kalbos būtų likę tik kalbomis. Kaunas pasirinktas ne šiaip sau. Šis miestas turėjo gilias kultūrines tradicijas, o po karo buvo „priblukęs“, „suprovincialėjęs“. Jame buvo leidžiamas tik vienas periodinis leidinys „Kauno tiesa“, todėl kauniškiai naujo žurnalo pasirodymą sutiko entuziastingai.

„NEMUNO“ KOMANDA IR VAKARIETIŠKOS TEMOS: BURŽUAZIJOS DEMASKAVIMAS

Atvažiavęs į Kauną, apsigyvenau viešbutyje – neturėjau nei pažinčių, nei kontaktų. Pirmasis žmogus, su kuriuo susitikau, buvo Juozas Grušas, jau tada tituluojamas literatūros klasiku. Man rūpėjo „atsiremti“ į rašytojus, juk žurnalas – Rašytojų sąjungos ir Komjaunimo CK „organas“. Bet 1966-aisiais tų rašytojų Kaune gyveno gal tik keletas, ir pusė karšinčių, taigi, pamaniau, reikėtų literatų į miestą pasikviesti daugiau. Teko ieškoti kitur, tartis su kauniškiais žurnalistais, kol pagaliau, per mėnesį, kitą, susiformavo redakcija: išskyrus seną žurnalistikos vilką Algirdą Kadžiulį, visi kiti jauni, neturintys leidybinės patirties, tačiau talentingi žmonės, kurių galvose šokinėjo velniukai, drumsčiantys ideologiniu ledu aptrauktą „brandaus socializmo“ vandenį. Tada mąsčiau: atvirai laužyti ideologinių principų nepavyks, bet juos apeiti galbūt įmanoma, vengiant nuvalkiotų „kuriančios komunizmą“ visuomenės postulatų, propagandinių štampų, schematizmo, pabandyti kalbėti paprasta, normalia gyvų žmonių kalba. Taip atsirado netikėtas ir nestandartinis to meto spaudai kvadrato pavidalo formatas, dėl kurio techninio įgyvendinimo su leidyklos „Periodika“ direktoriumi Algiu Garliausku ilgai laužėm galvą. Svarbiausia – ieškojome jaunų, savitai mąstančių autorių, kuriančių naujoviškus tekstus, su kitokia, savita informacija ir originalia jos išraiška.

Jau buvau matęs šiek tiek pasaulio, vartęs vakarietiškus leidinius ir norėjau, kad mūsų skaitytojas nors viena akimi galėtų žvilgtelti į tą „supuvusį kapitalizmą“ (tada buvo populiarus toks anekdotas: „Taip, pūna kapitalizmas, pūna, bet koks kvapas!“) ir, visų pirma, į moderniosios Vakarų literatūros kūrinius ir jų komentarus. Taip žurnale atsirado Salingerio, Joyce’o, Prousto pavardės. Taip pat Sovietų Sąjungoje viešai netoleruoto JAV miuziklo „Vest Saido istorija“ libretas. Daug kitų, taip pat – bitnikų literatūros autorių, deja, pristatyti fragmentiškai. Vos ne po kiekvieno numerio pasirodymo mane kviesdavosi į CK ir baksnodavo pirštu: „Ką čia spausdinat? Ar nebėra apie ką rašyti Lietuvoje? Ar jums neįdomios broliškos respublikos? Jums parūpo buržuazinis gyvenimo būdas?“

Aš teisindavausi, kad tai, ką mes publikuojame, yra kontrpropaganda – kapitalizmo demaskavimas. Bet mane vis tiek pliekė už nepakankamą ideologinį brandumą. Kartą Kaune vykusiame pasitarime prisipažinau „klydęs“. Vienam funkcionieriui iš Vilniaus, pamenu, A. Kadžiulis pasakė: „Matai, Drilinga gerai kalba“. O vilnietis atkerta: „Jis visada gerai kalba, bet pažiūrėk, ką jis daro!“ O kitą kartą sutiktas vienas CK veikėjas tiesiog rėžė: „Ne taip reikia auklėti jaunimą! Ne taip!“ Išbartas kaip mokinukas, sakydavau: „Daugiau taip nedarysiu!“ Bet redakcijos jaunimėlio galvose šokinėjantys velniukai darė savo.

„NEMUNO“ TRIUMFAS IR ARTĖJANTI AUDRA

„Nemuno“ žurnalo populiarumas augo ne mėnesiais, o dienomis. Dalį pirmojo tiražo kažkas nušvilpė (o gal papildomai išspausdino) spaustuvėje ir Kaune, jis, aišku, iš po skverno buvo pardavinėjamas už dešimteriopai didesnę kainą. Antrą numerį išprašiau leisti jau didesniu tiražu, apie 7000 egzempliorių. Vėliau tiražas kilo kaip ant mielių, kol galiausiai pasiekė šiais laikais sunkiai įsivaizduojamą 75 000 egzempliorių tiražą. Po to tiražo augimas buvo sustabdytas. Neįtikėtina? Bet tai tiesa. Jaučiau, kad virš mano galvos jau kaupiasi debesys, bet lyg niekur nieko dirbau toliau. Sistemingai buvau kviečiamas į Vilnių „ant kilimo“ ir, kalbėdamasis su vienu iš „globėjų“, supykau: „Kiek galima mane tampyti? Atleiskit iš pareigų!“

Man buvo atsakyta: „Jaunų kadrų mes neatleidinėjame, jaunus kadrus mes auklėjame“. Ir „auklėjo“ toliau. Asmeniškai ir viešai, iš tribūnų. Kartą vienas provincijos veikėjas (rodos, iš Švenčionių) pasiūlė net uždaryti žurnalą, kad netvirkintų jaunimo. Beje, būta rizikos, bet, galimas daiktas, šioks toks mano „stogas“ buvo poezija: na, jis poetas, o visi poetai, žinote… Nors, kaip pasirodė po penkerių darbo metų „Nemune“, kai buvau išvarytas su vilko bilietu, poezijos „alibiu“ nepavadinsi. Antra vertus, žurnalas, leidžiamas Kaune, šiek tiek laisviau kvėpavo, mat Kaunas nė kiek nebuvo praradęs lietuviškumo, dar buvo išlikę laisvos tarpukario Lietuvos kultūros bruožų, be to, miestas toliau nuo sostinės – mažiau kontrolierių ir visokių kitokių…

Žymos: