Eglė Petreikienė

Andrius Labašauskas

Menininkas Andrius Labašauskas gimė Kaišiadoryse 1984-aisiais, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje mokėsi dailės, studijavo skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje. Studijuodamas trejiems metams buvo išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, Bostone baigė sunkvežimių vairavimo mokyklą ir kurį laiką dirbo vairuotoju, kad sukauptų reikiamą pinigų sumą skulptūros studijoms Masačusetso menų ir dizaino kolegijoje (MassArt, Massachusetts College of Art and Design). Grįžęs tęsė mokslus VDA, kur įgijo menų bakalauro ir magistro laipsnius. Šiuo metu gyvena Vilniuje, dirba dailininku IT bendrovėje „Pixelmator Team“, laisvalaikiu kuria ir eksperimentuoja, o kartais paprasčiausiai guli ant sofos su savo kate Laimute.

Jauno menininko biografijoje – ne vienas įdomus projektas. 2010-aisiais Londone nutapęs penkių kūrinių ciklą „Smoking kills“ („Rūkymas žudo“), jis surengė personalinę parodą tiesiog gatvėje, tačiau ekspozicija gyvavo itin trumpai, vos kelias paras, nes darbus „pasidovanojo“ gatvės meno gerbėjai. „Matyt, papuošė kokio „skvoto“ sienas“, – juokiasi Andrius. Kitas tais pačiais metais Altėjoje, Ispanijoje įgyvendintas asmeninis kūrybinis projektas „Green Cube“ („Žalias kubas“) taip pat buvo trumpalaikis: apleistoje mandarinų plantacijoje skulptorius iš drambliažolių suraišiojo dvimetrinį kubą, kurį per savaitę „dekonstravo“ vietiniai vaikai.

„Nemuno“ skaitytojams pateikiamus kūrinius menininkas apibūdina kaip skulptūrinius eskizus, kuriuos sukūrė „iPhone’u“ fotografuodamas architektūros objektus ir gautas nuotraukas redaguodamas „Pixelmator“ programa. „Istoriškai skulptūra yra neatsiejama nuo architektūros, dažnai suvokiama kaip natūrali jos dalis. Tačiau skulptūra neprivalo atlikti funkcijos, ji yra atviresnė mąstymui ir tuo skiriasi nuo dogmatiškos architektūros, – teigia A. Labašauskas. – Kadangi manipuliacijoje naudojami vaizdiniai neatlieka jokios architektūrai būdingos funkcijos (likusi tik forma), greičiausiai patenka į skulptūros tyrimų sritį.“ Kaip kilo ši idėja menininkas nepamena, tačiau ji neatsirado staiga. „Prieš tai buvau matęs Vladimiro Tatlino bokštą, Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuvinį“, skaitęs skulptoriaus Antano Šnaro rekomenduotą Rosalindos Krauss „Sculpture in the Expanded Field“ ir baigęs skulptūros studijas Vilniuje“. Į klausimą, ar galėtų šiuos darbus priskirti meninei fotografijai, jis turi labai konkretų atsakymą: „Jeigu kūriniai eksponuojami baltame fone, greičiausiai tai – menas! Bet gali būti ir ne taip, – šypteli. – Pats savo darbų neįvardinčiau kaip meninės fotografijos, bet jei kažkas norėtų taip pavadinti, neprieštaraučiau.“

Susikonstravęs specialius įrankius pastaruoju metu A. Labašauskas piešia grafitu arba anglimi, tiria paviršius ir tekstūras, tvirtindamas, kad tai vis tiek siejasi su architektūra, „nes popierius kabo ant sienos“.

A. Labašauskas savo kūrybą ne kartą pristatė meno ir muzikos festivalyje STRCAMP (Molėtų raj.), parodoje „Durys“ (POST galerijoje, Kaune), galerijoje „Titanikas“ ir ŠMC (Vilniuje), Mythos Grill kūrybinėse dirbtuvėse (Goethe’ės institute, Vilniuje).

Žymos: