fbpx

Algis Kriščiūnas: Gerai, kad gyvenu ne švytury

Eglė Petreikienė

Algis Kriščiūnas, tarp Kanarų ir Lietuvos nuolat migruojantis menininkas (muzikantas, tapytojas, rašytojas, dainų autorius), kitokio gyvenimo ir kitokių darbų neįsivaizduoja. Sako, ir nenorėtų, nes žmonės savo darbus renkasi patys.

Prisimindamas 2015-uosius, jis teigia buvęs baisus intravertas. Kai tąsyk žmona Jurga jam pasiūlė iššūkį – kasdien pakalbinti po nepažįstamąjį, nufotografuoti jo portretą, išklausti, kas jam teikia džiaugsmo, tai atrodė neįmanoma misija. Reikėjo save perlaužti – pirmą dieną, antrą, trečią, netgi mėnesį, du mėnesius. Vėliau tapo lengviau. Psichologai teigia, kad savo baimes galima įveikti tik darant tai, ko labiausiai bijai. Bet kaip tam pasiryžti?

„Žmogus dažniausiai neranda motyvacijos, – svarsto Algis. – Mano motyvas buvo noras įveikti depresiją. Išgyvenau vidurio amžiaus krizę, buvo sunkus periodas. Kodėl nusprendžiau kasdien padaryti po nuotrauką stengdamasis, kad ji būtų super? Ieškojau iššūkio, kažko, kuo užimčiau savo mintis. Turėjau įprastų darbų, bet jie nereikalavo ypatingų pastangų. Tai buvo mano komforto zona. Troškau pokyčio – kažko kitokio nei visada, galbūt neduodančio realios naudos. Tai, ką pasiūlė Jurga, buvo milijoną kartų sunkiau. Silpnokai kalbėdamas ispaniškai pirmą kartą patraukiau į gatvę ieškoti ir kalbinti ispanų. Kaip jiems išaiškinti, ko noriu? Dabar tapau drąsesnis, o anksčiau man buvo problema prieiti ir prie lietuvio. Po pirmojo pašnekesio, užtrukusio vos dvidešimt minučių, parėjau visiškai išsekęs ir griuvau į lovą. Kitą rytą atsibundu, galvoju: šiandien vėl reikės kalbinti žmogų. Padarysiu tai greičiau, kad nesikankinčiau visą dieną. Po to įsigudrinau pašnekinti du – rytoj nereikės. Kai savo ketinimus paskelbi viešai, pasižadi feisbuke, nebėra kur trauktis. Kitaip neužtektų vidinės motyvacijos sau pačiam – galėtum ir numuilinti. Aišku, jei būčiau nepadaręs, gal niekas nieko ir nebūtų sakęs, bet jaučiausi užlipęs ant bačkos ir nebegalintis meluoti. Iš pradžių mano istorijos buvo trumpos: klausimas – atsakymas. Ilgainiui pokalbiai ėmė tęstis ne po penkias minutes. Po pusvalandį, su kitu – ir pusdienį. Prieini prie nepažįstamojo, kuris iš pažiūros nei išvaizdus, nei ką, bet jis pasakoja, o tu galvoji – oi, kaip faina, kaip įdomu. Bebūdamas su juo suprantu, kad tai gera tema, kuri bus aktuali ne tik man. Feisbuke penkių puslapių teksto niekas neskaitys. Taip jie sugulė mūsų žurnale.“

Algis ne tik puikiai rašo, bet ir piešia bei tapo. Daug ir mielai. Jo poparto kūriniai, kiek primenantys modernisto Royaus Lichtensteino manierą, tikrai rastų deramą vietą garsiausių šio stiliaus kūrėjų plejadoje. Pasiteiravus, kodėl ir kada iš fotografijos pasuko į iliustraciją ir tapybą, Algis patikslina, kad pradėjo piešti dar mokykloje ir visada svajojo tapti dailininku: sėdėti namie, tapyti paveikslus, skaityti knygas, būti su savimi, nes niekur nereikia eiti. Jis laiko save vienišiumi – jei tik galėtų, didžiąją laiko dalį leistų vienas, kad niekas netrukdytų paskęsti vizijose. „Vaikystėje gyvenau fantazijų pasaulyje. Didžiausia mano laimė buvo vakaras, kai laikas miegoti: žinojau, kad sapnuosiu, ir visa naktis bus žiauriai įdomi. Prisimindavau visus savo sapnus, nes jie buvo siurrealistiniai, jau nekalbant apie skraidymą. Visas mano pasaulio suvokimas, mąstymas yra vizualūs – pirmiausia matau vaizdus. Net pasakodamas kokią nors istoriją iš pradžių įsivaizduoju aplinką, kurioje tai vyksta. Žodžiu, norėjau būti tapytojas, sėdėti savo trobelėje ant vandenyno kranto, geriausia – iš viso kokiam nors švytury. Ir tada man tėtis sako: „Na taip, smagu būti dailininku, bet jei būsi vidutinis menininkas, pragyvensi labai sunkiai. O jei tapsi inžinieriumi, net ir vidutiniu, visada turėsi darbo.“

Algis KTU baigė inžinerijos mokslus, robotų konstravimą, nors jau trečiame kurse suprato, kad jam šis kelias – ne visai prie širdies. Smalsu, ar šiandien kūrėjas laiko save „vidutiniu dailininku“, o gal kiek stipresniu?

„Juokauji? Net vidutiniu savęs nelaikau. Iš viso negalėčiau savęs vadinti menininku. Esu žmogus, kuriam patinka piešti. Mano supratimu, dailininkas turėtų būti ypatingai crazy ir gyventi vizijose, o aš esu paprastas ir visiškai normalus. Nors matau savo fantazijas, bet jose negyvenu. Tikras tapytojas neturi nei šeimos, nei vaikų, rymo mąsliai palinkęs ties savo darbais. Arba vaikšto apsilaistęs dažais ir nustebęs supranta, kad nežino, kur esąs. Su materialiu pasauliu jis negali turėti nieko bendra: jam tas pats, ar valgė, ar miegojo – trokšta tik tapyti, taškytis dažais ant drobės. Salvadoras Dali yra tipiškas menininkas, sukūręs apie save legendą. Skaitei „Slaptas Salvadoro Dali gyvenimas, aprašytas Salvadoro Dali“? Paskaityk. Jei būčiau toks, sakyčiau, jau esu dailininkas.“

Į klausimą, ar Jurga norėtų gyventi su tokiu „idealiu kūrėju“, jos atsakymas trumpas – niekaip.

– Tu manęs nerastum, pasiklysčiau kitoje dimensijoje, – šypsosi Algis.

– Jis ir taip ne šioje dimensijoje, – išduoda žmona. – Kartais nuvedu jį prie stalo: štai, tavo sriuba.

Algiui menas nėra varžybos, kas geresnis. Dailininkas džiaugiasi, kai aplinkiniai žavisi jo kūriniais, bet svarbiausia, kad piešti patinka jam pačiam. Netgi tapydamas užsakymus sako jaučiantis malonumą, nes kuria taip, kaip nori. „Tarkim, žmogus prašo paveikslo apie buriavimą. Man šis sportas – visiškai nesuprantamas užsiėmimas. Savo kūrinyje buriuotoją nupiešiu visiškai mažiuką, o visa kita – tai, kas man galvoje „buriuojasi“.“

2019-01-25