Algimantas Mikuta
po nulaužtu medžiu
Jie nuėjo tolyn
fantazijų kloniais,
mus palikę kieme
po nulaužta vyšnia.
Ribuliavo vanduo,
dangų mušė raudonis,
skliautą klojo slogi
alkana nežinia.
Vakarop šnaresys
iš tolimo klonio
akmenuotais takais
jau pasiekė ausis –
lyg suklupusio slėny
iškankinta dejonė,
lyg išvydusio grožį
nerišlus kliedesys.
Po nulaužtu medžiu
nebežinome nieko,
kas viliojo išeit
nežinion pro duris.
Nakčiai grimstant gilyn,
iš fantazijų lieka
vien tik nuojauta baimės,
kad jie nebegrįš.
Dar truputį matau,
einu pasisiūbuodamas į šviesą.
Kas tu esi,
kad man įsakinėji?
Lyg nežinotum,
kad nesu kareivis,
baudžiauninkas ar kalinys.
Į kokį važį
tik nebandė pakinkyti
mane varžovai, moterys, draugai,
bet niekam nepasisekė, –
likau nepažabotas,
gerokai pamuštas, apyžlibis,
bet šviesą nuo tamsos skiriu.
Senam keliautojui to ir pakanka,
griežti įsakymai tėra tušti garsai,
kurie į mano sąmonę nebepatenka
pro kalkių užtvaras…
Sakyk ką nori, šauk, patarinėk,
aš be tavęs nueisiu ten, kur liepta, –
nebetoli.
Algimantas Mikuta gimė 1943 m. Mažeikiuose. Nors studijavo ir ekonomiką, ir žurnalistiką, tapo poetu ir vertėju. Nuo pirmųjų žurnalo įkūrimo metų dirbo „Nemuno“ Literatūros skyriuje. Po 1972-ųjų įvykių Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriuje buvo konsultantu, atsakinguoju sekretoriumi, ėjo ir skyriaus pirmininko pareigas. 1991 m. nemunietis tapo žurnalo vyriausiuoju redaktoriumi, ėmė telkti kūrybingą kolektyvą, tačiau atgavus nepriklausomybę pasipylė įvairiausių leidinių – buvo galima viskas, apie viską, kiek nori, ir ši it cunamis nusiritusi spaudos banga užgožė „Nemuną“. 2004 m. Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas nebeskyrė lėšų tolesnei žurnalo leidybai, motyvuodamas nesugebėjimu atsinaujinti. Kultūros leidinio likimo klausimą ėmėsi spręsti Kauno miesto savivaldybė. Nutarta išsaugoti pavadinimą ir pobūdį, bet pasiūlyta leisti nebe žurnalą, o kultūros ir meno savaitraštį. Algimantas Mikuta „Nemunui“ vadovauti atsisakė.