fbpx

Aidas Marčėnas: „Net aš esu“

Kalbina Erika Drungytė

Taip, jokių abejonių – Aidas Marčėnas yra lietuvių poezijos svarbiausiųjų bendruomenės vienas ryškiausių vardų, šviečiantis šiame sietyne kartu su savo mokytojais ir mokiniais. Jam patogu ir greta K. Donelaičio, S. Gedos, V. P. Bložės, ir drauge su D. Kajoku, S. Parulskiu, R. Stankevičiumi. Gal ir per drąsu, bet Aidas nekuria poezijos – jis mėgaujasi kalba, kuri jam suteikia visas galimybes kažką pasakyti taip, ką mes vadiname poezija; jis semia iš jau pripildytų šulinių, žavėdamasis mažais šaltiniais, sutekančiais į gelmę, ir stebėdamasis, kaip iš jos ataidi, jei šūkteli pasveikindamas. Jis tiesiog gyvena kitame kalbos išmatavime, kurį ne kiekvienas gali pasiekti, tad bet koks pokalbis irgi labiau primena nardymą nei mėginimą nusiirti iš vieno kranto į kitą. Ir šis susitikimas – neilgas, bet jei atidžiai skaitysite Aido mintis, patirsite tikrus išgyvenimus, be jokių greito vartojimo galimybių. Ir tai, ką jis sako – poezijos dvasios, jos būtinybės gyvenime dilgtelėjimas. Kas sugaus, tam ir liks tas pojūtis, kurį juk galima užaštrinti kiekvieną dieną, kiekvieną valandą ar akimirką, tekant laikui ir tvinkčiojant klausimams apie prasmę.

Esi didis lietuvių poetas, kalbantis apie labai mažų dalykų prasmingą ir sykiu beprasmišką egzistenciją. Nuo pat pirmojo rinkinio „Šulinys“ tie mažmožiai, kuriuos stebi, kuria Tavo poezijos kosmosą, pilną žaižaruojančių paradoksų, ir tada jis turi galios pakreipti kitų mintį. Kodėl paradoksas?

Todėl, kad, mano giliu įsitikinimu, pasaulis nebuvo kurtas rimtai, o humoro jausmas liudija sielos galimybę.

Todėl, kad būti „didžiu lietuvių poetu“ nerimta. Neatšaukiamai dideli lietuvių poetai yra keturi: Donelaitis – neįmanomybė, kalbos gyvybės stebuklas, nuo kurio niekas neprasidėjo, Maironis, nuo kurio prasidėjo viskas, Radauskas, lietuvių poezijos kamertonas, ir Salomėja Nėris, įrodžiusi, kad poeto nužudyti neįmanoma, kad naikinamas poetas tik stiprėja. Kitas bus tas, kuriuo viskas baigsis, bet mes, tikiuosi, nebesulauksime. Penktasis antspaudas lieka neperlaužtas, apokalipsės šiandien dar nebus.

Todėl, kad beprasmiai mažmožiai svarbiau, nei reikšmingos stambenos. Pavyzdžiui, daugiau nebepamatysiu Paryžiaus, ir – ką? Nieko. O štai, pagalvoju, kad mirsiu ir niekada nebeišvysiu rugpjūčio vakaro saulės peršviesto laumžirgio sparno – užgniaužia gerklę taip, kad be eilėraštuko neišsiversi.

Ir todėl, kad nežinau, kodėl paradoksas. Čia gal tas pat kas gimti berniuku, o ne mergaite, lietuviu, o ne etiopu, poetu, o ne žmogumi. O kaip Tau toks: žmogus savo protu sukuria neįtikėtinus daiktus, kurių padegamas stumia absoliučiai kvailą gyvenimą. Išmintingas kvailys man gražiau nei kvailas išminčius. Ką jau kalbėti apie kvailą kvailį ar išmintingą išminčių. Niekšai ir nuobodos.

Sakai – niekšai ir nuobodos… Man vienas paradoksaliausių dalykų yra nuostabių poetų gyvenimo ir to, ką jie ištransliuoja savo kūryba, nesutapimas. Juk žinome ne vieną atvejį, kai žmogus nebuvo labai geras nei savo artimiausiems, nei aplinkai, o kartais savuoju egocentrizmu tiesiog fiziškai ar psichinės prievartos forma sužalodavo tuos, kuriuos mylėjo. Bet jo poezijoje yra dieviškų dalykų, kurie ne tik praturtino nacionalinę ar pasaulio literatūrą – jo eilėraščiai nenulipa nuo lūpų, tapo kultiniais, įsiliejo į filosofijos lauką. Tad kas yra poetas, jei jo gyvenimas nesutampa su tiesa eilėraščiuose?

Ne kavinėje, ne ministerijoje, ne šeimoje ir net ne mokyklų programose… Poetas gyvena tik čia ir dabar kuriamame eilėraštyje ir niekur kitur. Kitur yra žmogus ir, kaip visi žmonės, yra visoks.

Gražiausi poetų eilėraščiai – iš kompleksų, iš ligų, iš siaubingų nesutapimų. Tai tik dar vienas liūdnas paradoksas.

„Jums – karalių ir poetų liga“, – prieš keturis dešimtmečius apsidžiaugė mane tyrusi psichiatrė. Ir kokio gėrio gyvenime galėtume tikėtis iš poetų ar karalių? Bepročiai. Niekšai ir nuobodos.

Ar galėtum plačiau paaiškinti, kuo susiję karaliai ir poetai? Ir kaip reiškiasi Tavoji karalių liga?

Plačiau paaiškinti negalėčiau, nesu psichiatras, esu tik šioks toks psichologijos mėgėjas. Toji liga, teisingiau – ne liga, o charakterio patologija, turi ir mokslinį pavadinimą, kurio neminėsiu. Įtariu, kad ryškiausias jos bruožas ir yra egocentrizmas, su kuriuo, it su slibinu, grumiuosi visą sąmoningėjantį gyvenimą. Padedamas aukštesnės jėgos, mano atveju – poezijos. Poezija, o ne vargšų karalių ligos, man rūpi.

Viktorija Daujotytė viename Tavo knygos vakare pasakė, kad apie poeziją kalbėti reikia, bet „kiekvienas, bandantis apie ją kalbėti, eina paskui, neišvengiamai kartodamas dėvėtus ar padėvėtus žodžius“. Pats minėjai, kad „gyvenimas be poezijos (plačiąja prasme) yra niekinis“. Štai dar vienas paradoksas – ką daryti mokytojams? Jie visa tai žino, bet jau nebežino, kaip kalbėti apie poeziją, nors jiems reikia…

Taip, Viktorija Daujotytė… Tikra literatūros kritika yra subtilumo bei gero skonio mokykla, paženklinta kontekstų išmanymu (derėtų priminti, kad viena mano poezijos knygelių pavadinta „Dėvėti“) ir meile ar bent jau užuojauta tai kritikuojamai literatūrai.

O klausimas sunkus, todėl pamėginsiu atsakyti lengvai. Vienas mano pažįstamas kartą, kaip ir daugelis mūsų, buvo ketverių. Ir, būdamas ketverių, pirmąsyk nukeliavęs į Palangos pajūrį, labai geidė rasti gintaro. Protingi tėvai vaikui išaiškino, kaip gintaras atrodo: toks gražiai geltonas ir vandenyje neskęsta. Tikriausiai jau numanai, ką po kelių minučių laimingas vaikas atnešė tėvams? Manyčiau, būtų teisinga, jei literatūros mokytojai visų pirma ugdytų tiek savo, tiek savo mokinių literatūrinį skonį, diskutuotų, kiekvienas gintų savo neteisingą (nes poezija nepateikia „teisingų“ atsakymų) požiūrį, mokytųsi skirti poezijos gintarą nuo poezijos š… . Tai jau būtų įdomu – tiek mokiniams, tiek jų mokytojams.

O geriausia uždraudus poeziją – nes kam ji, bjaurybė, skatinanti žmogų mąstyti, netapti buku sociumo sraigteliu, apskritai reikalinga? Manau, kad poeziją uždraudus poezijos bėdos mokykloje – ir ne tik! – išsispręstų savaime. Dar vienas paradoksas iš mokyklos programos, padaręs man, dešimtmečiui, neišdildomą įspūdį. Gal septynioliktame amžiuje, atrodo, Prūsijoje, kaip ir visoje Europoje, žmonės nenorėjo valgyti bulvių. Tada išmintingas dvarininkas apsodino bulvėmis lauką, pastatė sargybinius, o nakčiai juos atšaukdavo. Ir štai jau keletą amžių didžiuojamės didžkukuliais, bulviniais blynais, kugeliu ir vėdarais. Tegyvuoja, prisiminus Arvydą Šliogerį, bulvės metafizika!

Arvydo ir bulvės metafiziką atsimenu, jam sakei, kad laikas – bulvės formos. O štai Tavoji ne tik paskirais eilėraščiais, bet ir rinkiniu vis sulipa į jazmino žiedą. Kodėl Arvydui bulvė, o Tau žiedas? Ir dar svarbiau – kodėl jazmino? Kodėl jis darė įtaką kokius trisdešimt kartų, o štai Tarkovskis tik keturis?

Manoji sąmoninga poezija prasidėjo, kai atliepiau dūzgiančiam jazmino krūmui Žemaitijoje, kažkur ties Mosėdžiu, praėjusio amžiaus aštuoniasdešimt antrųjų birželį. Trisdešimt kartų – nes, dėliojant minėtąjį sonetą, man atrodė, kad nuo to atmintino ryto praėjo trisdešimt žydinčiais jazminais svaiginančių birželių. Gerokai svaigau, paskaičiavus, tada buvo praėję gal tik dvidešimt keleri, o nūnai pralėkė jau beveik keturios dešimtys.

Poezijos jazminas tikriausiai svarbus ne tik mano sąmonei, jos trumpalaikei atminčiai, bet ir pasąmonei, atminčiai ilgalaikei. Šis augalas, į mūsų kraštus atklydęs nuo Viduržemio jūros, poezijon neša jai būtiną antikos geną.

O štai Andrejaus Tarkovskio įtaką, verčiamas eilėraščio ritmikos, sumenkinau – jos vis daugėjo su kiekvienu išgyventu meistro filmu. Be režisieriaus diplominio ir man žinomo kursinio darbo, kuriuos pamačiau vėliau, Tarkovskis įtaką darė šešis kartus.

Ir keista, ir sykiu nekeista, jei – vėlgi! – grįžtume prie paradokso, kuris yra dzeno ašis, kad Tau svarbūs ir Li Bo, ir Donelaitis. „Literatūrinėje Panevėžio žiemoje“ nuskambėjo Tavoji 25 puslapių poema „Maišymai“. Po trumpų ištarčių, po haiku, po dievų taupyklių, po „paprasta ir vaisku“ – kažkas tokio, lyg antikos, lyg lietuviško hegzametro gausmas – galingas ir triuškinantis dydis, kurio Tavęs prašė tėvas viename eilėrašty: „ką nors rimtesnio, fundamentalaus“. Koks tai kūrinys? Kaip jis atsirado?

Tuoj pamėginsiu atsakyti, bet dar grįžkim prie seno soneto su jazminu. Knieti pacituoti visą, nes dabar, gal po dešimtmečio vėl perskaičius, jis pasirodė gyvas ir svarbus visiems mano dzin gyvenimams. Taigi, „Įtakos“: „man darė įtaką lietus / ir jaunas buninas, ir vėjas, / ir šventas jonas – du kartus, / ir tris kartus – šviesos kūrėjas // ir keturis kartus kadai, / o ne, penkis – tarkovskio kinas, / ir kokį trisdešimt – baltai / kasmet pražystantis jazminas // kelis kartus, sakykim, mūzos, / bet daug dažniau – mėlynė, guzas / ir daugel panašių dalykų // iliuzijos, pegaso karčiai / ir vieną sykį šitas karčiai / saldus gyvenimas už dyka“ (sudėta 1999 metų birželio 25 d. Palangos parke prie tolimųjų tvenkinių). Kaip matai, pamelavau ne taip žiauriai – eilėraštyje Tarkovskis įtaką darė penkis kartus, o štai paskutinė šio itališkojo soneto eilutė, aliuzija į kito man svarbaus režisieriaus F. Fellini’o „Saldų gyvenimą“, jazminą grąžina namo, Viduržemin, į Adrijos regioną. Tai naujas ir netikėtas pastebėjimas. O dar matau, kad sonete įvelta rimta klaida – jazminas nežydi baltai, jo žiedų spalva artimesnė dramblio ar, prisiminus Sigitą Gedą, mamuto kaulo spalvai. Tai irgi svarbu.

Dabar – paradoksai ir kitos keistenybės, liudijančios, jog mudviejų pašnekesys juda teisinga linkme. Tavo minima poemėlė sudėliota mėnesį vaikštinėjant Adrijos jūros pakrante! Manau, kad ji galėjo atsirasti tik taip – atitolus nuo įprasto kraštovaizdžio, ilgintis gyvo gimtosios kalbos gausmo. „Man patiko, nupūtė į vaikystę“, – „Literatūrinėje Panevėžio žiemoje“ ištarė bičiulis psichoanalitikas. Ir taip, ir ne visai. Ten labiau apie senatvę. Anot Pasternako, poetui svarbiausias dalykas yra jo vaikystė. Sutinku. Ir priduriu: kad tai suvoktum, tenka pasenti.

Regis, ir jaunystėje, ir dabar (nelaikyčiau Tavo amžiaus senatve) vis kartoji kažką panašaus: yra ir nėra, esu ir nesu, čia ne aš sukūriau, man nepriklauso, viskas yra kažkas kita… Ir nieko, ką teigtum tikrai esant. Bet jei jau sakaisi pasenęs, gal išsikristalizavo, apie ką galėtum pasakyti – tai yra, tai tikrai yra. Nes iš tos poemos mano ausyse liko lyg kosmologinio mito aidas, lyg būtum taręs – štai, sutvėriau.

Būti senam – ne gėda, būti senam – smagu ir smalsu: jautiesi visiškas pienburnis, o tai, ką prisimeni buvus lyg užvakar, pasirodo, vyko prieš dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų arba nevyko apskritai. Nei žiaurioje jaunystėje, nei įdomioje senatvėje. Žiauriai įdomu senti, dar įdomiau įsivaizduoti, įsijausti, įsikirsti, kad jau keliolika metų, ne, tik keliolika tūkstantmečių gyveni intensyvų pomirtinį gyvenimą.

Ir nors viskas, ką pasakai – jau yra, pasakęs, kad yra, gali netyčia sunaikinti tai, kas tikrai galėtų būti. Nerizikuosiu.

Ar vis dar manai, jog taisyklė, kad „kai tik susikali sau kokią taisyklę, atskrenda Dievo žvirblelis ir kiša snapą netaisyklingą“, veikia?

Tai ar ne senatvė? Prisimenu, kad kažką panašaus, iš Sigito Gedos nugvelbęs žvirblio ir Kristaus gretinimą, net tapatinimą, rašiau, bet kur ir kada – nežinau, ieškau, bet nerandu.

Jei mano eilėraštukus kiti prisimena geriau nei aš, vadinasi, taisyklė veikia. Keiskis, nestabarėk, nesėk ir nepjauk, užmiršk, ką kur sudėjai, nesirūpink tuo, kas tau nebepriklauso, nebijok ir neteisk, laisvas lakiok su teisingų taisyklių pasaulio tvarką jaukiančiais žvirbliais. Ir nesvarstydamas mauk lauk iš jau trupančių erdvių, kuriose, vaidenas, tau sekėsi.

Ką daryti žmogui? Jis sako, nėra laiko. Viskas švilpia baisiu greičiu, anksčiau taip nebūdavę. Nėra laiko sau. Knygai. Poezijai. Klausimui, kas aš esu…

Net aš esu. Net aš esu girdėjęs, kad laiko nėra. Jei nėra laiko, tai nėra ir laiko problemos. Bet štai sakai, kad problema didelė. Čia kaip su ta iš pirmo žvilgsnio absurdiška ištara, kad laikas yra bulvės formos. Bulvė apibrėžtos formos neturi, kiekvienos bulvės forma yra individuali – kaip ir kiekvieno žmogaus, kiekvieno žmogaus individualaus laiko. Kita vertus, net kūdikis žino, kokios formos yra apskrita ovali apvalaina bulvė. Tokie klausimai ir kyla iš kūdikiško naivumo.

Nietzsche’ė pasakė, kad laiko neturi tik kvailiai. Ir išprotėjo. Nežinau, ką daryti žmogui, nesu kompetentingas. Aš stengiuosi nieko nedaryti, kartais pavyksta. Tuomet jaučiuosi laimingiausias. Dar man patinka rašyti eilėraštukus. Bet tai nėra nieko nedarymas, tai darymas nieko – paprasčiau, lengviau, o pilnatvė beveik tokia pat.

Gal, kai viskas švilpia baisiu greičiu, žmogui derėtų smagiai sau švilpauti?

Lietuviai yra labai geri poetai. Poezija yra filosofija. Bet mūsų gyvenime maža išminties. Kur pakastas šuo?

Dabar imsiu ir pasakysiu – yra. Ir, ką gali žinoti, gal ištardamas to buvimo nesunaikinsiu.

Tikrai yra labai gerų lietuvių poetų.

Bet labiau – buvo. Ne dėl to, kad išmirė, miršta žmonės, poetai gyvena – tiek savo, tiek nebūtinai savo eilėraščiuose – kol gyva kalba, kuria jie rašė. Buvo – nes nyksta ryšys tarp tikro sakymo ir tikro girdėjimo, kurių vis stygiau. Gražūs ir negražūs paviršiai tviska dirbtinėmis švieselėmis, o apmulkintiesiems to gana, giliau mums jau per didelis slėgis, aukščiau – per retas oras, haliucinacijos, šaltis. Labai gerų poetų yra ir kitose tautose, manyčiau, visos tautos turi labai gerų poetų. Net latviai, net estai, net, po galais, lenkai! O ir jų bėdos, tikriausiai, panašios.

Poezija nėra filosofija. Ir filosofija nėra poezija. Bet jos yra vienis, reversas bei aversas tos pačios neįkainojamos monetos, už kurią nei šiame, nei kituose pasauliuose nieko vertingo neįgysi. Nenusipirksi net kruizo į kitą krantą Stikso upe, ką jau kalbėti apie išmintį, kurios maža visais laikais. Šuo pakastas žmogaus prigimtyje, žmogus pakastas šuns prigimtyje, o abu jie devynis kartus pakasti prigimtyje katės. Arba poeto:

Aš ieškau, nieko nepametęs.
Randu žodžius, randu rimus.
Džiaugiuos, lyg geležėlę radęs.
Aš vaikštau vienas, neramus,
Neprijaukinamas, kaip katės.

Henrikas Radauskas „Atradimai“.

2019-02-21
Tags: