The world is full
Of kings and queens,
Who blind your eyes,
And steal your dreams.

Black Sabbath „Heaven and Hell“; grafitis Briuselyje

Perspektyvus režisierius. Kada iš šios klišės išaugama? Dažniausiai – praėjus bent penkiolikai metų nuo pirmojo spektaklio. Ir dar – kiek už šio stereotipinio apibūdinimo slypi ironijos, nuovargio suprasti, pripažinti menininko brandą? Tai tik kelios mintys, rugpjūčio viduryje ištikusios stovint Prancūzparkyje ir stebint ant grindinio tysantį jauną aktorių, ką tik ant plikos krūtinės susivertusį litrą pigaus kečupo. Čia vyko „Pandemija“ – būsimo gatvės teatro spektaklio eskizo pristatymas. Ir būtent čia – tarp pulkelio jaunų aktorių, pasivadinusių „Bad Rabbits“ („Blogųjų triušių“) sindikato vardu, ir smalsios atsitiktinių žiūrovų, apspitusių visus scenos sąlygiškumus, melagystes, didįjį apsimetimą paneigusius vaidintojus, grupės – užgimė totalus, smalsumu pagardintas gryno teatrinio žaidimo įtampos laukas.

Tarp pandemijos dalyvių ir žiūrovų klajojo ir pats kūrinio režisierius bei didysis „Bad Rabbits“ ideologas Agnius Jankevičius. Atrodė laimingas ir atsipalaidavęs, kaifuojantis nuo galimybės būti tarp akimirkai bendraminčiais virtusių žmonių. Jis ir jie krykštavo, buvo pakylėti ir suvienyti keisčiausios idėjos – vietoj įsipykusių politikų į šalies prezidentus išrinkti žvėriuką pandą. Nes net pati mintis yra miela ir labai seksuali, netikėtai pakurstanti drąsą ir norą protestuoti. Prieš valdžią. Prieš korporacijas. Prieš smegenis žaginančią žiniasklaidą ir t. t. Realybėje „Pandemijos“ finale gero būgno ritmo suvienyti žmonės paskui aktorius nuėjo iki Daukanto aikštės. Sustingom visi. Priešais prezidentūrą. Buvusius menininkų rūmus. Dar prieš tai – generalgubernatoriaus rezidenciją. Sustingom kažkokioj be galo organiškoj tylaus ir visiškai laisvo protesto pozoje. Buvo tikrai, nuoširdžiai gera ir labai intymu pasiduoti aktorių provokacijai akimirksniui tapti protesto bendruomene. Pasirodo, pastūmėti meno jėgos, mes tai galime!

O juk idėjinį „Pandemijos“ viralą užmaišė ir šias ištikimų jaunųjų teatro kareivių spec. pajėgas subūrė kadaise tikru teatro mizantropu vadintas menininkas. A. Jankevičius yra ne kartą sakęs: „Esu labai asocialus žmogus. Man niekas neįdomu. Per teatrą aš socializuojuosi ir teatras mane priverčia labiau mylėti žmones.“ Keista, pažįstu šį menininką jau beveik du dešimtmečius. Kadaise turėjau garbės truputį padėti jam darbuojantis Jaunimo teatre ir Menų spaustuvėje. Dar niekada jis man neatrodė toks įdomus ir išgyvenęs esminį lūžį, ar tiesiog laimėjęs vieną iš didžiųjų savo vidinių karo mūšių. Jis tapo socialus. Jį supa bendruomenė. Ir jo atidumas bei įkvėptas rūpestis savo žmonių, bendraminčių grupe yra ta didžioji, pozityvioji 2017-ųjų metų teatrinio sezono naujiena.