Adomas Šoblinskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Valdemaras Šoblinskas

Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas

Kalbininko Adomo Šoblinsko 80-osioms gimimo metinėms
Iš spaudai parengtos knygos: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“

Kūčių ryto stebuklas

Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…
Kas ta balana, ta kuknė, tie rinkiai ir katilai, tos gūnios, tie klumpiai ir medpadžiai? – paklaus mūsų vaikai.
Barbarizmai, ligi šių dienų išlikę žemaičių tarmėje: pamažu deganti medžio skalutė, įkišta į specialų laikiklį ant sienos; puodai; rogių danga; apavas…
O kas tie Rarotai?
Tai sena katalikų tradicija, kurią sovietmečiu praradome ir kurią kai kurie tradicijas puoselėjantys kunigai šiandien stengiasi atgaivinti.
Rarotais vadintos giedotinės Švč. Mergelės Marijos valandų Mišios, iki II pasaulinio karo aukotos kiekvienoje Lietuvos bažnyčioje, per kurias Dievo Motinos garbei degdavo balta, dažnai dar ir baltu kaspinu perrišta žvakė. Apie Lietuvoje ir Lenkijoje laikytas ankstyvąsias gruodžio mėnesio pamaldas, skiriamas Marijai ir prasidedančias žodžiais „Rorate, coeli“ („Rasokite, dangūs“), pirmą sykį prabylama Petrikavo provinciniame sinode 1628 metais. Romos liturgija, pasak sinodo, tokio senovės papročio nežinojo, tačiau Vatikanas gražių tradicijų, jei tik jos nesipriešina bendriesiems Bažnyčios nuostatams ir yra nuo seno praktikuojamos, nedraudžia.
Tačiau grįškime į Nausodę…
Pranciškus Andriekus kumelės tąryt nekinkė. Prastai jautėsi. Buvo aną dieną žabus iš girios vežęs, sušalo, sustiro, naktį menkai ir temiegojo. Be to, vienas pats negi Palvutę gainiosi: vaikiams šį rytą – gyvuliai žygiuotis, akselio švenčių dienoms prikapoti, šieno pripešti, o motinai – cebulynė, silkės, kisieliai Kūčių stalui gaminti. Dar ir Kalėdoms pasitiekti reikia, juk giminės atgužės…
Jaunoji ūkės gaspadinė galudienė, namsarge betinka – ne jai per tokį šaltį bažnyčion judintis. Tegul pasikinkys vaikiai vidurnaktį, juk norės važiuoti Bernelių mišių. O dabar tegul kūtėje ir daržinėje apsiveizi, kad būtų tvarka. Jis pats dar pagulėsiąs šiltai, pasilepinsiąs. Liudvelė žadėjo liepžiedžių su krupiu suvirinti. Šakėmis pasmeigtas ir pastogėje išdžiovintas žemaitiškas krupis, o lietuviškai – rupūžė – geriausias vaistas nuo peršalimo: išgeri pilną krūzą (puodelį) tokios arbatos, paprakaituoji – kaip ranka visus šaltkrėčius nuima.
Motina, Liudvika Andriekienė, dikta ir tranki Pranciškaus pati, jau įpūtusi žarijas po priežda, ėjo saviškių iš patalų krapštyti. Ne kažin kas jos šeimynos namie tebuvo – du vyriškiai. Vienas – labai labai savas, gal dėl to, kad pasiligojęs, o prie darbo didžiai paslankus, jaunėlis sūnus Jūzapas. Antrasis – užkurys Stanislovas, jau treti metai ne visai sėkmingai bebandąs perimti iš Pranciškaus gaspadorystę Nausodėje. Kai pasipiršo Jadvygai, namiškių šaukiamai Ketvele, nebuvo ant kaktos užsirašęs, jog prie tinginio. Aukštas, tvirtų pečių, stambia nosimi, tačiau gana dailus pažiūrėti – motinai tiko. Ketvikė šalia jo – kaip vaikas, ligi pažasties. Į tėvą atsigimusi. Liudvikai atrodė: ko nepajėgė jos kraujas, žentas atliks – drūto sudėjimo Stasius tikrai pataisys nestiprią Andriekaus veislę.
Jaunėlės dukterys, Domicelė ir Adelė, irgi už tikrų mūrų nutekėjo. Domicė išėjo už Dapkaus, Adeliukė – už Kneitos. Abi į geras gimines pataikė. Namie liko vyriausioji, pati smulkioji iš seserų. Tokia vabalas iš prigimties tebūdama, priprašė tėvo, kad nupirktų siuvamąją mašiną, mokysis „ant kriaučenkos“, už vyro visai nenorėjo. Sakė: glausiuos prie brolio ir tėvelių, kai tik sutarsit išimtinę… O pasisuko viskas kitaip. Per Domicės šliūbą ėmė ir įsispitrijo į Šoblinskio Stasių. Čia dar tėvas, lyg tyčia: dairykimės užkurio. Ūkis – nė Jūzapui, nė Juliui. Juzis nesveikas, pati matai, kad su galva jam blogai. O Julius, nors geros galvos, nė skersa akimi į žemę. Jam paduok laisvę, lygybę, brolybę! Tokie palaidadriskiai laukus žvirbliais aria, šarkomis akėja. Per tas savo politikas vis dažniau Sedoje prašampa, retą naktį ir nakvoti bepareina. Įmerks uodegą kaip žiurkė į paplavas – atminsit jūs mano žodį…
„Pondievali, Pondievali, nenusisekė mudviem su tėvu mūsų vaikiai, – nebe pirmą sykį atsidūsta Liudvika. – Ar nebūtume galėję – kaip visi žmonės – marčią į namus gauti, kraičio ir pasogos šiek tiek?“
Ūkę Andriekai užrašė Jadvygai.
Rašto gale, po sakiniu „Dovanojamo turto gavėja priima turtą su dėkingumu ir ima jį valdyti nuo šios dienos“ – parašas: Jadvyga Andriekutė.
Rašyti paveldėtoja mokėjo. Ir skaityti. To išmokė dar mama Liudvika. O rašto dvi žiemas kando pradžios mokykloje Rupiekiuose. Sutiko Jadvyga su tėvų iškeltomis sąlygomis – atmokėti dalis seserims ir broliams, duoti tėvams išimtinę. Išimtinė – pilno išlaikymo: antrasis trobos galas, malkos, karvė ir ėringa avis, šienas, šiaudai – lovos čiužiniams ir kraikui, keturios vištos, dvi žąsys, dvi ežios daržą pavasarį įsisėti, dvi vagos bulbių…
Kneitienei su Dapkiene ir Jūzapui su Juliumi atmokėjimai – ne iš karto, pamažėle. Aštuoni hektarai dirbamos – ne prūdas, kiek iš jų pelno? Išsidraskyti vėl nėra kaip. Skelk žemę į šešias dalis, kas beliks? Katino ašaros… Nė geros ožkos tokiame menkame ūkyje neiššersi, ką bešnekėti apie arklį, karvę…
Laimė, Šoblinskio Stasius ne godišius: „Kol papunis pats turės spėkų tvarkytis, lai bus viskas po senovei, aš tik pamačysiu.“
Ir gelbsti žentas, negali sakyti. Širdis jo gera, mandagus, blogo žodžio neišgirsi: vis „mamunyti“, „papunėli“, „Jadzyte“.
Gaila, mitrumo ne kažin kokio. Beveik kaip girnų apatinė girnapusė. Pasiplėšys pievose ar prie rugių adyną (valandą) kitą, jau ir skuta į pavėsį.
„Stasieli, veiziėk, lītus parēt! Sokēs šarpiau, padiek vežėma krautė – juk sulys šėinielis…“
„Je, mamunēlė, kuo če skobėntėis? Ka Pondėivs sulydys, jok ons Pats ėr išdžiuovins!“
„Pondievali,“ – darsyk atsidūsta Liudvika Andriekienė – lyg sau po nosia, lyg dukteriai, priemenėje jau skambinančiai milžtuve.
Jūzapėlio, miegojusio šaltajame namo gale, motinai daug raginti nereikėjo. Vos kumštelėtas tuojaus šoko į klumpius, vilkosi sermėgą ir nė burnos nesiprausęs bėgo prie gyvulių. Žento šį rytą irgi neteko ilgai tuskinti – kilo, avėsi, valkstėsi. Pradaužęs ledą, sėmėsi alaviniu puodeliu vandens iš viedro (kibiro), pastatyto ant krėsliuko pryšininke (priemenėje), atsigėręs nulumpsėjo paskui švogerį į kūtę (tvartą).
Liudvika, tarsi nujausdama, kad ši diena – ne bet kokia, būtų norėjusi, jog antruoju nėštumu apsunkusi duktė – jau treti metai nebe Ketvikė Andriekutė, tik Šoblinskio Jadzė – dar pagulėtų, pasilepintų. Kur tau! Kūdutė, mažutė, motinai, kaip ir savajam vyrui, vos ligi peties, o mitri lyg žebenkštis. Nespėjai apsidairyti, jau grįžusi iš kūtės, jau bebaigianti ir pieną sukošti. Teisybė, žiemą to pieno ne kažin kas: dvi šeimos maitintojos – Žalė ir Žibutė – vis dar užtrūkusios, melžiama pasiduoda tiktai pirmdėliukė Beragė, kuri prieš pat Visus Šventus atsivedė teliuką.