fbpx

Lėtumo kvadratas

Erika DRUNGYTĖ

Gudrus yra besimokantis iš kito, išmintingas – pastebintis kito klaidas ir jų nekartojantis savo gyvenime. Gudrių daug, o išmintingų maža ne todėl, kad pakartoti ar pamėgdžioti lengviau nei susilaikyti nuo pagundos lipant ant grėblio tvirtinti „man taip nebus“. Daugelį dalykų suvokiame „ne tada, kai reikėjo“, „per vėlai“. Be to – „atsirado mat pienburnis“ arba „kažkoks senis“, ims ir pamokys, tai jau ne. Gerų pamokų esmė yra ne kito, o paties mėginimai – kotas tarpuragin, klausimai, ieškojimai, suvokimas. Tai vyksta visą gyvenimą. Ką girdi pirmąjį išsiskyrimą su mylimuoju išgyvenantis paauglys, kai jam koks knygius cituoja Rytų išmintį – „ir tai praeis…“? O ką girdi šį posakį prisiminęs pusšimčio sulaukęs žavingas palaidūnas, žiūrintis į ryte miegančios mergaitės jauną kūną? Ir kodėl niūniuodamas „tai praeis, ir tai praeis“ šypteli aštuntąją dešimtį perkopęs sodininkas, stebėdamas byrančius rugpjūčio rožės žiedlapius?Daugiau

Ta ir ana moteris

Sandra Bernotaitė

Kai kūrinys geras, skaitant ne itin rūpi jo priklausymas vienam ar kitam žanrui, srovei ar krypčiai. Kurti linijinį pasakojimą šiais laikais yra pats tikriausias maištas. Tomo Vaisetos romane pasakojama iš pagrindinio veikėjo perspektyvos (su viena aptartina išimtimi), išlaikomas visai ne ironiškas (!) atstumas tarp autoriaus ir pasakotojo. Jau nuo pirmųjų puslapių gali justi tvirtą naratyvo struktūrą, autorius pasitiki savo pasakotoju, nors pats pasakotojas (bevardis vyras, suprask, Orfėjas) nėra patikimas. Jei kūrinio struktūra tvirta, skaitytojas turi galimybę po fiktyvų pasaulį vaikštinėti, žiūrinėti, išgyventi jo patirtis ir kurti savo interpretacijas, ką viename iš savo interviu ir siūlo Vaiseta: ieškoti savojo mito.Daugiau

Guoda Taraškevičiūtė | Eilėraščiai

laiškų rašymas

pasvėriau
15 gramų minčių
norėjau daugiau
bet gavos kaip visad
biudžete nepakako lėšų
norėjau išsiųsti
kiek daugiau nei
labas, man sekasi gerai
galvojau papasakoti
apie išėjusias dienas
ir žmones
nes galvojau
kad tai tinkama pradžia
norėjau tik 15 gramų daugiau
bet gavosi kaip visada
užklijavau ir išmečiau
nė neperskaičius
o galėjau
truputį daugiau

Daugiau

Pabaigų eros galas

Ag Apolloni

Paprastai postmodernizmas traktuojamas kaip judėjimas, atnešęs keletą pabaigų: metanaratyvų kaip kolektyvinių idealizmų pabaigą; istorijos kaip totalitarinių režimų griuvimo pabaigą; tikrovės kaip simuliacijos pabaigą; rimtumo kaip nostalgijos pabaigą; įkvėpimo kaip literatūros sakralumo pabaigą; magijos kaip autoriaus maginių triukų pabaigą; kūrybos kaip originalumo ir romano kaip grynojo žanro pabaigą. Visgi 1990 m. imta kalbėti apie dar vieną pabaigą – postmodernizmo.Daugiau

Sylvia Plath | Eilėraščiai

Tarp narcizų

Lyg viena iš lanksčių, kreivų ir pilkų kovo lazdų
Persis lenkiasi su savo žydra striuke prie narcizų.
Jis atsigauna po kažkokios plaučių ligos.

Ir narcizai lenkiasi kažkam dideliam:
Jis barškina jų žvaigždėmis ant žalios kalvos, ant kurios Persis
Gydosi pooperacines siūles ir vaikšto, vaikšto.

Čia slypi didingumas: tai formalumas –
Gėlės gyvos kaip tvarsčiai, ir vyras sveiksta.
Jos nusilenkia ir stovi: jos ištveria tokius antpuolius!

Ir aštuoniasdešimtmetis myli lysveles.
Jis beveik žydras; per siaubingą vėją jam sunku kvėpuoti.
Narcizai žvelgia į viršų kaip vaikai, greiti ir balti.Daugiau

Giedriaus Kuprevičiaus koncertas

Julijus Grickevičius

Dažnas klausytojas Giedrių Kuprevičių atpažįsta iš jau kelis dešimtmečius skambančios dainos „Kregždutės“, tačiau už jo pavardės slypi šimtai kūrinių. Būtų maža įvardinti jį kompozitoriumi. G. Kuprevičius yra įvairialypė asmenybė: eseistas, pedagogas, polemistas. Didžioji jo gyvenimo dalis susijusi su Kaunu, nors biografijoje – nemažai įdomių posūkių. Nuo vieno Kauno simbolių, kariliono, restauracijos iniciatorių iki kultūros viceministro posto. Muzikas tęsia savo tėvo, taip pat kompozitoriaus, Kauno garbės piliečio Viktoro Kuprevičiaus veiklą. Jis ir palydėjo savo sūnų į karilioną, perduodamas miesto varpininko bokšto raktus. Tačiau tai nėra vienintelis tęstinumo bruožas. Bendra vertybių sistema, pagarba sau ir artimui, kurią šiandien įvardiname kaip tarpukario inteligenciją, yra kelio kryptis.Daugiau

Kristina Norvilaitė | Užkoduota, bet atsiverianti

Erika Drungytė

Šiuolaikinio pasaulio žmogus gali naudotis įvairiausiais instrumentais, kurie palengvina jo gyvenimą, leisdami atlikti greičiau, efektyviau, daugiau darbų. Naujus instrumentus gali čiupti ir menininkai – įvairios kompiuterinės programos pasirengusios padėti sukurti tekstą, vaizdą, garsą… Paradoksalu – nors tarp menininkų yra didžiulė konkurencija, šiuolaikinė kompiuterinė grafika skinasi sau kelią ir greičiau pasiekia tikslą, bet kuriančiųjų dalis, neatsisakiusi klasikinių priemonių, turi savo nišą, kurioje taip pat verda gyvenimas, organizuojama daug parodų, kūrėjai tobulėja, o ir meno mylėtojai vis dar labiau vertina „tikrą“ meną, „išvargtą“ rankomis.Daugiau

Domantas Razauskas: „Svarbu pasižiūrėti į kompasą“

Alfredas Kukaitis

Bent keliose veiklos srityse su Domantu Razausku esame kolegos. Keista, tačiau iki šiol scenoje nesusitikome nė karto, nors tokių progų būta ne vienos. Tai – pirmasis viešas mūsų pokalbis. Numaniau, kad Domantas – gyvas, šmaikštus, išmintingas pašnekovas. Lūkesčiai pasiteisino su kaupu…Daugiau

Kaip parašyti bestselerį?

Saulius Keturakis

Šios leidybos legendos puikiai žinomos: Johno Grishamo, J. K. Rowling kūriniai buvo daugelį kartų leidėjų atmesti, kol galų gale juos ryžosi publikuoti. O E. L. James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ pirmiausia atsirado kaip savilaida, tik paskui knygą ryžosi paskelbti tradicinė leidykla. Nesugebėję šiuose tekstuose atpažinti vienų didžiausių visų laikų bestselerių vėliau turėjo grąžyti rankas – pražiūrėti kūriniai, uždirbę šimtus milijonų.Daugiau

Karolis Janulis. Šešėliai, metantys žmones

Milda Kiaušaitė

Nuo neatmenamų laikų žmogaus smalsumas ginė jį į giliausius tarpeklius ir tamsiausius urvus, ant smailiausių viršukalnių ir į giliausius vandenis, tačiau prireikė kelių milijonų metų, kol jam pavyko įgyvendinti nuo seno fantastiška atrodžiusią svajonę ir pakilti į orą. Ne tik pakilti, bet ir tai, ką išvydo, nufotografuoti.Daugiau

Gero kino intensyvaus žiūrėjimo malonumas

Gediminas Jankauskas

Net didžiausiuose kino forumuose (Berlyne, Kanuose, Venecijoje) konkursines programas sudaro toli gražu ne vien šedevrai, ir favoritais ne visada tampa patys geriausi. O nepajėgiančios kovoti su vis labiau įsigalinčiais komercinio kino dėsniais įvairios kinematografinės „mažumos“ buriasi į smulkesnius rezervatus, kad galėtų ir save parodyti, ir į kitus panašaus likimo brolius bei seses pasižiūrėti. Kartais tokie stichiški migrantai ilgam apsistoja visiems palankioje susitikimo vietoje ir ten ima formuotis gražios tradicijos.Daugiau

Kur buvo močiutė poezija, kai repas augo?

Urtė Karalaitė

Taip jau kortos iškrito, kad paauglystėje pankavau, todėl klausiau tik alternatyvios muzikos, nes taip buvo įprasta – jei esi pankas, kiti žanrai ne tau. Tokiu būdu gėdingai praleidau likusią tuomet paauglių klausytų kasečių lentynos dalį, kurioje kartu su žymiaisiais (nors dažnai ir klaidingai parašytais) 90-ųjų „Rap is not dead“ ir „Rap is cool“ gulėjo pats mano taip mėgstamos poezijos anūkas – repas.Daugiau

Tradicija ir kūrybinė galia

Tadashi Suzuki

Tadashis Suzukis – japonų režisierius, rašytojas ir filosofas, aktorių ruošimo metodikos kūrėjas ir meistras, įsteigęs teatro trupę SCOT (Suzuki Company of Toga). Jo sukurta garsioji aktorių ruošimo metodika puikiai pažįstama ir mūsų šalies teatro profesionalams. Maždaug prieš dvidešimt metų Lietuvoje „Suzukio sistemą“ ėmė dėstyti aktorė Vesta Garbštaitė, ir nuo tol šis metodas tapo natūralia teatrinės mokyklos dalimi. Jo pritaikymą scenoje galėjome stebėti kai kuriuose režisierių Cezario Graužinio, Oskaro Koršunovo darbuose.Daugiau

Tadas Šimkus. Rožė maištininko rankoje

Eglė Petreikienė

ŽANRŲ PAINIAVA

Pradėdami kalbėti apie gatvės meną, pirmiausia turėtume pripažinti, kad daugelis mūsų painiojame dvi to paties medžio šakas: grafičius (stilizuotus raidinius užrašus, slapyvardžius (tagus), laisvo stiliaus kaligrafiją miesto erdvėse) ir gatvės meno kūrinius, t. y. teminius piešinius ant pastatų sienų.Daugiau

Mokyklos langai

Simonas Bulotas

Tikra istorija

Tadas jau laukė prie vartelių. Smaila bato panose primynė nuorūką ir sėdo į automobilį.
– Būsime kaip tik laiku, – tariau, – susirasime direktoriaus pavaduotoją, o toliau nieko nežinau.
– Gal ir gerai, kad nepasikeičiau rūbų, ir plaukai nuo užvakar…Daugiau