Biudžetas ir lygis

Viename jaukiame tarnautojų, verslininkų ir kūrėjų pokalbyje apie kultūrai skirtą dalį valstybės kišenėje pasisakė asmeninį kapitalą iš elektronikos ir informacijos technologijų susikrovęs elito atstovas, radiotechnikos inžinierius: „Tik nereikia akcentuoti, kad rašytojas yra visos darbo dienos profesija. Žmogus gali dirbti naudingą darbą, ir paroje jam dar liks 16 valandų rašymui.“ Šiame paprastame ir aiškiame požiūryje sudėta visa esminė prioritetų schema. Yra garbingi darbai, apibrėžiami darbo valandomis bei pelnu, ir yra antrarūšiai, kuriuos galima atlikti laisvomis nuo tikrojo darbo akimirkomis kur nors ant suoliuko parke, kavinėje per pietų pertrauką, tualete, verdant vakarienę, siurbiant kilimus, valantis dantis, pokalbio su vaikais metu, pabudus naktį ar vedžiojant šunį. Visi menai yra daugiau mažiau to pseudodarbo atitikmenys, bet rašymas – ryškiausias. Juk nėra nei universiteto, nei diplomo, įrodančio profesinę kvalifikaciją.SKAITYTI DAUGIAU

Renaldas Gudauskas: Nuo nacionalinio saugumo iki kūrybinių eksperimentų

Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (toliau – LNB), kurios ištakų reikėtų ieškoti 1919-ųjų Kaune, švenčia 100 metų jubiliejų. Šiandieną čia ant 60 km lentynmetrių saugomi milijonai leidinių, juose įrašytas ne vieno amžiaus minties ir kūrybos raidos kelias. Tai savotiškas mūsų kultūros DNR atitikmuo, nes iš vieno laiko į kitą buvo pernešamas genetinis kodas, leidęs ant jo pamato pastatyti nacijos rūmą – valstybę, kurioje gyvenusios ir tebegyvenančios tautos savitu, ypatingu, išskirtiniu būdu sulipdė Lietuvos identitetą, todėl jo išsaugojimas yra aukščiausias prioritetas. Kad ir kaip patetiškai skambėtų, tačiau iš tiesų visų valstybių nacionalinių bibliotekų turtai net negretintini su bankų aukso fondais – pastarieji niekada neprilygs sukauptų žinių, patirčių, atradimų, meno lobynams. SKAITYTI DAUGIAU

Apie kalbų mokėjimą

Skaitydamas tik viena kalba, tampi priklausomas nuo terpės, kuri tą lektūrą sugeneruoja ir perleidžia per filtrą, savotišką cenzūrą. Gali įsivaizduoti, kad esi pasaulio pilietis, tau ranka pasiekiami bet kurios kultūros vaisiai, tačiau išties tave maitina saujelė vertėjų, turinčių tiesioginį priėjimą prie originalų. Tie žmonės interpretuoja autorių pajautas ir refleksijas. Kitaip neįmanoma.

Užsienio kalbos išlaisvina nuo kultūrinio provincialumo. Įžengimas į svetimos kalbos erdvę ir jos pajautimas – be galo stiprūs dalykai. Vertėjas negali visko perteikti, dingsta daug niuansų ir lingvistinių žaidimų, pasitaiko klaidų ir nesusipratimų.SKAITYTI DAUGIAU

ROSANDA SORAKAITĖ IR POVILAS RAMANAUSKAS. NENUTAPOMAS POROS PORTRETAS

Frida Kahlo ir Diego’as Rivera, Pablo’as Picasso’as ir Françoise’a Gilot, Dorothea Tanning ir Maxas Ernstas, Lee Krasner ir Jacksonas Pollockas, Georgia O’Keeffe ir Alfredas Stieglitzas, Marina Abramović ir Ulay’us… Peržvelgę šiuolaikinio meno istoriją, tikrai sudarytume garsių duetų šimtinę. Juos siejo ne tik šilti jausmai, pagarba bei partnerystė, aistringos meilės ir skausmingų išsiskyrimų patirtys, bet ir bendri kūrybiniai ieškojimai, virtę įstabiais darbais, sukrėtusiais meno pasaulį. Vienas kitam jie buvo ir įkvepiančios mūzos, ir negailestingi kritikai, nepakeičiami bendražygiai ir pavydūs konkurentai – tokia daugiaubriaunė kūrybiškų sielų prigimtis.SKAITYTI DAUGIAU

Daktaro rekomendacija: skaityti romanus

Visada maniau, jog tos pačios knygos skirtingiems žmonėms byloja skirtingus dalykus. Ir net tiems patiems žmonėms laikui bėgant jos ima reikšti ne tą patį. Studijų laikais buvo kažkaip nesmagu skaityti Žemaitę ir negalėčiau pasakyti, kodėl. O po poros dešimčių metų jos tekstus „prarijau“ su malonumu. Tad į standartizuotą konkrečių knygų poveikį ir įspūdį visuomet žiūrėjau labai įtariai. „Paskaityk štai tą, – kartais degančiomis iš susijaudinimo akimis lįsdavo kolega, – stogą raunantis dalykas.“ Pažadėdavau, tačiau pažadą retai kada tesėdavau, nes žinodavau – labai didelė tikimybė, jog mano stogą ji paliks vietoje.SKAITYTI DAUGIAU

„Scanorama-2019“: apie begalybes, virstančias tuštumomis

„Apie begalybę“, „Gyvybės ir mirties klausimas“, „Dievas yra, jos vardas Petrunija“ – štai tokiais ambicingais pavadinimais žiūrovus pasitiko šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“. Ir nors tai, be abejo, tėra keli pavyzdžiai iš milžiniško kino lauko, šiokią tokią tendenciją jie parodo. Tendenciją kalbėti apie didžiausius įmanomus klausimus ir sukti pasakojimą metafizinių problemų link. O begalybės, amžinybės ir visuotinybės turi vieną vizualiam menui neparankią savybę – jos atrodo taip pat kaip tuštuma ar dulkėmis padengta nykuma.SKAITYTI DAUGIAU

Pasaka apie rojų ir pasiskolintą teatrą

Kartą gyveno Aktorius, kuris nutarė įkurti teatrą. Žinoma, pinigų tam neturėjo, tad pradėjo dirbti komercijos srityje, kad jų sukauptų pakankamai pradėti statyboms. Jis vaidino kalėdiniuose spektakliuose vaikams ir žemo lygio vesternuose, tačiau Aktoriaus savivertė krito greičiau, nei augo sąskaita, todėl galiausiai jis nutarė pinigų ieškoti kitur. Pas mecenatus.

Atvykęs pas vieną jų, papasakojo apie savo svajonę, ir šis sutiko padėti finansiškai. „Tačiau, – pasakė, – kai žmonės atvyks į tavo teatrą žiūrėti spektaklių, turės kažkur palikti automobilius. Todėl pirmiausiai būtina įrengti mašinų stovėjimo aikštelę.“ Aktorius neprieštaravo, gavęs lėšų, ėmėsi organizuoti aikštelės statybą. Tačiau juk reikėjo ir teatro! Nuvyko pas kitą mecenatą. „Žinoma! – sutiko antrasis, – Tik į teatrą atėję žiūrovai pertraukos metu norės pavalgyti, tad reikia kavinės.“ Pasirūpino Aktorius ir kavine, tačiau teatro vis dar nebuvo. Besilankydamas pas abu mecenatus, jis ilgainiui suorganizavo vaikų žaidimų aikštelės, baro, rūbinės ir kitų reikalingų vietų įrengimą.SKAITYTI DAUGIAU

Arsenijus, epas, bitkoinai ir lietuvio ID

Man vis tik atrodo: ta mano lietuvio ID kortelė, kuri parodyta kaip indėnas pradeda šaukti „Tapatu! Tapatu!“, išskrido ant vėjuoto pakeliamo tilto, kai Arsenijus Rovinskis ėmė rodyti mums Naująją Kopenhagą. O gal ji iškrito Norebro metro stotyje, netoli Neringos Abrutytės „Sankt Peders“ kavinės, į kurią buvome begrįžtą, nusilenkę kukliausiems pasaulyje H. K. Anderseno ir S. Kierkegaardo kapams. Žodžiu, pirmadienį skambinu jam – „Ką daryti?“ – ir važiuoju į stoties policiją likus trim valandom iki skrydžio. Situacija primena Arsenijaus eilutes „o aplinkui tik sėdi / nepažįstamos pusgirtės tetos / ir skrist šeštą ryto“, tik vietoj tetų – danų policininkai sumaniais veidais, lyg iš kriminalinių serialų. SKAITYTI DAUGIAU

Arsenijus Rovinskis | Poezija

Linksmi karininkai

1.
 
Greitai greitai sprunka
negeras žmogus.
Bet gerasis žmogus greičiau už jį bėga –
tai mūsų linksmi karininkai
paryčiui ketvirtadienį, nuo keturių
lig šešių, per pratybas, 
kol vietiniai miega dar
ir ne taip pavojinga.
 
2.
 
Parke yra tiras, ir tai, 
be abejonių, geriausia vieta mieste.
Galima visai nesitaikius
vis tiek pataikyti.
Mačiau, kaip kažkoks kresnas
debilas patarinėja būrėjai,
ką jinai privalėtų išburti.
 
3.
 
Kažkas ne taip su tiekėjais,
ir makaronai vėl lenda į pirmąjį planą.
Tolydžio tolsta nuo mūsų
dalykai, paliečiantys širdį,
smulkmenos tikros ir mielos.
 
4.
 
Sokolovas ir broliai Reznickiai:
gerai pasiruošę,
tačiau disciplina šlubuoja.
Voskresenskis ir visi likę  –
ne, per anksti dar.
 
5.
 
Kiekviename kare svarbiausia –
saugumas. Todėl neišeinam į gatvę,
nė su kuo čia nesikalbam,
radijo neįsijungiam –
juk tiesa neregėtai baisi,
šlykšti kaip žlėgtainis.
 
6.
 
Apie Igorį, Gošą rašyti negalima,
o tai įsižeis dar.
Laiškų rašyti negalima, 
iš laiškų priešas užuos
paminėtųjų dislokaciją.
Lieka tik nardai ir
šachmatai.
 
7.
 
Naktį į ketvirtadienį girdėti dainuojant,
regis, guodžias kažkas apie karą,
apie meilę. Ir dar apie tai, kad
niekas nieko nelaukia. Ir kad gydytojais tikėti neverta,
nes visi, kurie sirgo, iš tikrųjų nemirę.
Arčiau ryto dainelė nutrūksta,
arba jos jau tiesiog tolumoj nesigirdi.SKAITYTI DAUGIAU