Rinktinės Istorijos

DAILĖ | Erika Grigoravičienė

NAUJOSIOS KOMUNIKACIJOS MOKYKLA

Sąjūdžio laikų „nekonvencionalaus“ meno kūrėjai norėjo visiems laikams sužlugdyti dailės mitą. <…> Naujosios komunikacijos mokyklą (NKM), išgalvotą instituciją netikram menui skleisti, 1991 m. sumanė dailėtyrininkas Ernestas Parulskis. Jis jau buvo girdėjęs apie pasaulyje vykstantį medijų technologijų perversmą ir atsiradusį internetą, bet Lietuvoje tada dar nebuvo net asmeninių kompiuterių.SKAITYTI DAUGIAU

Lietuvos kultūros istorija: dovana, kurios nepastebėjome?

Globali priešistorė lokaliai kultūros istorijai

Iki pat XX a. pradžios muziejai siekė parodyti, ką verta atsiminti, kas iš daugybės žmogaus veiklos rezultatų turi kokią nors išliekamąją vertę, tad jie tarnavo įvairių kultūros vertybių, aktualiausių esantiems visuomenės hierarchijos viršuje, išsaugojimui. SKAITYTI DAUGIAU

Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas Vilmantas Marcinkevičius yra unikalus. Apie bendražmogiškąsias problemas jis kalba išskirtiniais vaizdais ir tapymo technika. Jo kūriniai nekopijuoja tikrovės – jie labiau universalūs. Menininko personažų veidai, kūnai ir spalvos atspindi viso pasaulio kūriniją. Jam gamta – vaizduotės padarinys, ji yra labiau abstrakti idėja nei konkreti vieta. Todėl V. Marcinkevičius jaučiasi nepriklausomas nuo bet kokios tikrovės ir laisvas tapyti paveikslus tokiomis esminėmis temomis kaip meilė, erotika, kaltė ir nekaltumas, aistra, pagarba ar nepagarba, juokas ir liūdesys.SKAITYTI DAUGIAU

Dvi partijos džiaugsmo gatvėje

Tikriausiai kas nors pagalvos, kad bus kalbama apie dviejų kūrėjų solo partijas – ir tai būtų tiesa. Arba pamanys, jog tai pasakojimas apie šeimą, kurios abu partneriai, būdami tokie skirtingi, darniai papildo vienas kitą, kaip vyriškoji ir moteriškoji mandalos dalys (lot. pars, partis – visumos dalis). Ir vėlgi nesuklys. Nors iš tiesų, jei nežinojote, nustebsite: Vilniuje yra buveinė, kurioje įsikūrusios dvi partijos – „Džiaugsmo“ ir „Liūdesio“. Kaip įrodymą, kad jos tokios tikrai yra, pateiksiu šių „organizacijų“ įstatus, kuriuos parengė jų steigėjai – Indra ir Vilmantas Marcinkevičiai:

SKAITYTI DAUGIAU

Indra Marcinkevičienė

Dizainerė Indra Marcinkevičienė kuria aistringus baldus. Kartą pamatęs, norėsi prie jų sugrįžti, tarsi į savo namus, kuriuose viešpatauja meilė ir ramybė. Šias dvi temas menininkė renkasi kaip pilkos, apatiškos masinės produkcijos atmetimo išraišką. Gyvenimas per trumpas nuobodžiauti! Jos autoriniai baldai labai artimi meno kūriniams: elegantiškoms S. Dali fantazijoms, A. Matisse’o spalvų gyliui ar P. Picasso racionalumui. Tik Indros kėdės gaminamos serijiniu būdu. Visi kiti daiktai – vienetiniai rankų darbo kūriniai, leidžiantys kūnui ir sielai jaustis geriau: masažuoja, teikia džiaugsmą bei malonumą akims. Baldų autorei patinka pats kūrybinis procesas, kiekvieno objekto kūrimą ji vadina meditacija. Tai baldai žmonėms, mylintiems gyvenimą ir nebijantiems juo mėgautis.

Meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė

Paulius Norvila | Eilėraščiai

Kauno
Sonetų vainikas

 

nėra prasmės kalbėti ką jaučiu
kai užsimojęs nuskelia širdies
kraštinę kirvis bėgių likučiu
grįžtu namo viliuosi neskaudės

kai pelenus žarstysime po to
suradę bulvę lupsime lėtai
dar šiltą odą paišinas vanduo
užlies akis ir atsitiktinai

išsprūdę žodžiai nerimo gija
lydės ilgiau negu lydėjai ją
kartodamas kad nieko neturiSKAITYTI DAUGIAU