fbpx

Šveitimo kvadratas

Erika DRUNGYTĖ

Kažkada, dar iki Nepriklausomybės atgavimo, Kaune egzistavo daug įdomių pogrindinių veiklų. Ne, neaptarinėsiu virtuvių ir jose verkiančių arba smigusių vyrų, kai vienintelė išeitis iš padėties (geležinės uždangos, draudimų, sekimų etc.) buvo dvasios (spiritus) išlaisvinimas spiritu. Ir visų tų vinilų vakarėlių, etnografinės ir žaliosios veiklos, bažnyčių požemių ar mašinėle perrašytų knygų, kurių nieku gyvu nebūtum radęs knygynuose. Lapkritis iš atminties išviliojo epizodus, kai būrelis entuziastų, vedamų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko, kūrė savąjį mitą apie unikalią, stebuklingą, užkoduotą baltiškąją sąmonę, glūdinčią pasąmonėje, ir apie tai, kad mums tereikia atrakinti tas paslaptis ir tapti bemaž šventaisiais, galinčiais sujungti pagonybę ir krikščionybę, nes abiejų pamatas yra sacrum, o ne profanum.Daugiau

Auris Radzevičius | Eilėraščiai

glo gly glou vou

paraidžiui – ant stalo trūksta gogolio galvos
miglos daugiau miglos daugiau miglos
sužymėtų kortų kaladės ir peilių mėtymui
kėdžių ilgom kojom šokiams sofų su giliais įdubimais
bus vakarėlis bus skimbčiojantis momentas
mėsa plonais griežinėliais ir raitelis be galvos su arklio nuotrauka
ir juodai geltonų linijų ritmas ir ritmika suglamžytoje paklodėje
bus tavo drėkstantis žvilgsnis tarp žvakių ir bus
Daugiau

Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas

Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Valdemaras Šoblinskas

Kalbininko Adomo Šoblinsko 80-osioms gimimo metinėms
Iš spaudai parengtos knygos: „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“

Kūčių ryto stebuklas

Anksti, dar iš tolo nepradėjus blandytis žiemos dangui, nausodiškiai kilo iš miego, žegnodamiesi vaikė į šoną nakties sapnus ir žiebė žiburį. Kas žibalinę smardino, kas balaną degė. Kieno kokie turtai.
Gaspadinės, peiliu nuo sauso pagalio atskėlusios šakaliukų, pūtė ugnelę kuknėje, krovė žabų, kaitė ant rinkių apvaladugnius katilus vandens, kad sušiltų per naktį išaušėję namai, o gyvuliams rastųsi drungno atsigėrimo. Įsitikinusios, jog ugnis krosnyje tikrai gerai įpūsta ir nebeužges, žadino jaunuomenę: laikas karunką giedoti. Vienas kitas ėjo kinkyti arklių, nešė į roges gūnias ir kailinius, skubinosi į bažnyčią Rarotų. Kiti nesivargino: ar čia kelias – tie du kilometrai iki Sedos? Miklios jaunos kojos, nors ir sunkiais klumpiais ar medpadžiais apautos, netruks tokį nieką numinti. Kai dideliu būriu į šventas Mišias einama, juk nebaisu nė sniego, į tuos klumpius prilendančio, nė vilkai tave užpuls…Daugiau

Naujos kartos cenzūra

Sandra Bernotaitė

„Tepraėjus keleriems metams, cenzūros – ir valstybės, ją sukūrusios, – nebeliko. Cenzūra krito pirmoji – gal dėl to, kad buvo lengviausiai išspiriamas valstybės ramstis, o gal buvo paaukota kaip pėstininkas“, – knygos „Rašytojas ir cenzūra“ (Vaga, 1992) įžangoje rašo vertėjas Arvydas Sabonis. Po šito pareiškimo praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų, spaudoje pasirodė toks jaunos menininkės (projektas, pagimdęs žodį verktiniai) nusiskundimas: „Buvo labai juokinga – per naktį tapau tėvynės išdavike. (…) Tik tuomet suvokiau, kad Lietuva nėra tokia laisva, demokratiška ir priimanti įvairias nuomones, kaip galvojau. Manau, kad šis projektas daugeliui padėjo atmerkti akis ir suprasti, kad gyvename visuomenėje, kurioje kuriantys žmonės turi save cenzūruoti, nes kitaip tampa valstybės priešais.“Daugiau

Aldona Gustas. Moteris išlaisvinanti moterį

Erika Drungytė

„Yra durna sakyti – „mėgsti moteris“… Bet aš negaliu įsivaizduoti gyvenimo, pasaulio, nei žemės, nei miesto – nieko be moters. Morfologiškai kalbant, moteris yra labai gražiai sukurta Dievo. Jinai tikrai menas! Jei reikėtų pasakyti, koks yra simbolis (arba ženklas) dailininkui, kaip suprastinti kūrybą, – tai yra moteris. Kadangi į ją žiūrėdamas gali visko išmokti. Tu nori, kad ir tapyboje būtų tas toks jų lengvumas, toks formų lankstumas, šviesos žaismas. Tapyboje reikia atrasti tai. Moters kūnas yra labai įdomus forma, šviesa, kompozicija. Kaip jinai juda, kaip jinai elgiasi, kaip jinai santykiauja su aplinka. Reikia, kad tapyboje viskas kvėpuotų, kad viskas turėtų santykį. Moters kūnas yra pamoka po pamokos. Moteris ir yra kūryba.“ Taip moters svarbą ir reikšmę kūrybai apibūdino Paryžiuje gyvenęs lietuvių dailininkas Pranas Gailius, savo tapyboje, grafikoje ir, žinoma, gyvenime kvėpavęs ja kaip oru. Bet aš kalbėsiu ne apie jį, o apie tos pačios kartos taip pat egzodo menininkę, karo nublokštą į Vakarų Berlyną, Aldoną Gustas, kurios gyvenimo dramoje vaikystės scena išsiskyrė labiausiai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusi Klaipėdos kraštui priklausančiame Karceviškių kaime (Šilutės rajone), Aldona augo toje kitoje, Mažąja vadinamoje Lietuvoje. Ten kalbėta ne tik savita lietuvninkų tarme, bet ir kitomis kalbomis, pavyzdžiui, keistu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, kurį suprato tik vietiniai. Tėvams persikėlus į Vilnių, mergaitė netruko kelis žodžius pramokti ir lenkiškai, nes jos pirmoji meilė buvo vaikinas lenkas. Jai buvo devyneri, jis – vyresnis. Ji mylėjo jį, jis ją paėmė, tėvams išėjus į kino teatrą… Netrukus prasidėjo karas, sumaištis, bėgimas. Aldonos didvyris – tėvelis – gelbėjo šeimą: vedė per frontą, saugojo, išgelbėjo nuo per plauką priartėjusios prievartos ir tremties. Visi pasiekė Berlyną, visos moterys liko sveikos ir gyvos, tik giminės vyrai – ne. Mamos brolį Kaune suėmė ir į koncentracijos stovyklą išvežė naciai, o tėvelį Berlyne suėmė sovietai ir ištrėmė į Sibirą.Daugiau

Linas Rimša: „Man svarbiausia – pats kūrybos procesas“

Alfredas Kukaitis

Tikriausiai daugeliui Lino Rimšos „vizitinė kortelė“ iki šiol tebėra „Strazdas“ – puiki daina pagal Sigito Gedos tekstą, kurią 1999 metais Izraelyje vykusiame Eurovizijos konkurse žemaičių tarme įtaigiai atliko Aistė Smilgevičiūtė. Deja, tąkart Europa nesukluso ir šio kūrinio deramai neįvertino. Tačiau tarptautinio pripažinimo L. Rimšai ilgai laukti neteko.Daugiau

Keturios kelionės namų link

Silvija Butkutė

Kalbama, kad 9 dešimtmetyje Prancūzijoje akivaizdžiai padaugėjo autostopu keliaujančių merginų. Šis reiškinys buvo taip plačiai paplitęs, kad įgavo naujo socialinio fenomeno statusą, o jo herojės imtos vadinti „jaunosiomis klajoklėmis“. Kino kritikų pastebėjimu, tokio neįpareigojančio gyvenimo būdo tendencijos pranašystę galima įžvelgti dar 1985 metais pasirodžiusiame belgų kilmės prancūzų režisierės Agnèsės Varda filme „Bastūnė“ (Sans toit ni loi). Ir nors šis rašinys yra skirtas įlysti į dokumentinio kino festivalio širdį, prieš leidžiantis į kelionę po dokumentikos pasaulį, pirmiausia noriu Jus supažindinti su charizmatiškąja Mona.Daugiau

Žalakevičius

Rūta Oginskaitė

Teatro ir kino kritikė Rūta Oginskaitė, kadais Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje besimokiusi vienoje klasėje su Grigorijaus Kanovičiaus sūnumi, sumanė parašyti prisiminimų knygą. Tik ne savo prisiminimų, o paties Grigorijaus. Tad išvyko Izraelin ir ten užrašė autentiškus pasakojimus, kuriuos papildė ir praturtino Olga Kanovič – rašytojo žmona, bendraautorė, redaktorė, archyvarė… Knygą, pavadinimu „Gib a kuk“, žydiškai reiškiančiu „užmesk akį, žvilgtelėk“, spaudai parengė leidykla „Tyto alba“, „Nemunui“ patikėjusi ištrauką dar iki leidiniui pasirodant knygynuose.Daugiau

Sūpynės

Daiva Povilaitė

Žalia musė ropoja žvilgančiu, baltu kabineto kušetės paviršium. Čia esu pirmąkart – paprastai nesilankau mažose privačiose klinikose. Niekur neskubu, tad smalsiai stebiu aplinką: ant sienų kabo plakatai, viename – netikra šeima netikromis šypsenomis reklamuoja maisto papildus; valgykit kreidos tabletes, nepakenks. Kitame – didžiulė erkė ir mažytis žmogus neįgaliojo vežimėlyje – žinutė nesiskiepijantiems. Klinikoje viskas labai dailu ir balta – kušetė, durys, palangė, rašomasis stalas bei žvilganti kaip Swarovski kristalai įrankių spinta, net grindų linoleumas atrodo baltas, nors iš tikrųjų yra šviesiai melsvas.

Tik kėdė prie rašomojo stalo – tamsi, nudrengta biuro kėdė ant penkių ratukų, plastiko porankiais, dirbtinės odos pasoste ir atkalte – svetimkūnis šioje sterilioje aplinkoje, nusigyvenęs ponas, įsmukęs į prabangų vakarėlį. Vien pagalvoju apie tokią kėdę, ir man jau skauda nugarą. Tarsi nujausdama, ką mąstau, šioji sugirgžda. Gydytoja, sėdinti nugara į mane, perkryžiuoja kojas, kresteli ryžą galvą ir kiek pavažiuoja su kėde. Vienas iš penkių ratukų užstringa ir slinkdamas palieka matinį dryžį ant blizgaus linoleumo.

Ryškus farmacinis logotipas sieninio laikrodžio ciferblate išduoda, jog klinika irgi taupo. Gaila, kad ją remia ne skiepų įmonė – pamėtytų didžiulių erkių netikėtose vietose, įspūdžiui sukurti. Laikrodis kabo tiesiai virš stalo, ant kurio tik keletas daiktų – tušinukas, antspaudas, mano vizito lapas, baltas „Siemens“ laidinis telefonas, kompiuterio monitorius.

Jo didžiąją dalį užstoja gydytojos nugara su ryža stora kasa. Plaukų galai sveiki, surišti madinga tarp paauglių gumyte, panašia į susuktą telefono laidą, kaklas plonas, apaugęs švelniais baltais gyvaplaukiais, jie atrodo kaip lengvas medaus debesėlis. Gydytoja ekrane „skrolina“ nuotraukas. Rankų nematau, bet, sprendžiant pagal kaklą, jos turėtų būti liaunos ir baltos – tokios melsvai baltos, kaip visų ryžų žmonių, ir nelakuotais, bet švariais nagais – kaip visų skubančių gydytojų, dirbančių vienu metu keliose klinikose. Ekrano nuotraukose – oda ir įvairios jos dėmės. Prisimerkiu, kaip daro trumparegiai, suprantu, kad tai medicininis puslapis, ne šiaip „Google“ paieška, odos dėmės ekrane keičiasi be logiškos sekos – tai didelės, raudonos, tai mažos, beveik violetinės, simetriškos ir chaotiškos, apskritos ir pailgos, išbėgusios į šalis ar pabirusios kaip kokie raudonieji pipirai, ir vienose galima aiškiai atpažinti žmogaus kūno dalis, kitose – tik nuspėti.

Karštas ir tvankus rugpjūtis, plūstantis per atvirą langą, sulipina orą ir viską aplinkui. Žalios šakos kriokliais virsta į kabinetą, beviltiškai košia kaitrą. Kabineto kampe stovi ventiliatorius ir kaip japonų diplomatas mandagiai, tyliai zyzia, sukinėjasi į šalis, lanksto didelę galvą, bet jam nesiseka kovoti su kaitra. Šiltas gūsis pasiekia kušetės kraštą, kur tupi musė, bet sparneliai nė nesuvirpa, ir pagalvoju, kad gal ji užduso, bet argi musės dūsta? Jaučiu, kaip oro srovė nuslysta mano plika koja – sėdžiu ant kušetės iki pusės nuoga, nukorusi basas pėdas ir tvarkingai nudepiliuotas blauzdas, nesiekiu žemės, todėl kojas norisi sūpuoti pirmyn ir atgal – tai abi kartu, tai po vieną. Griežta biuro suknelė sukritusi ant klubų, lakuoti, minkšti baklažano spalvos bateliai rausvu odos pamušalu, iš pirmo žvilgsnio primenantys kaliošus, o iš antro – pamaiviškus žemakulnius, guli per pusmetrį nuo kušetės, netvarkingai suversti vienas ant kito – niekada nemokėjau tvarkingai pasidėti batų. Mano kojos nuogos, kaip gera. Dar pakeliui į kliniką, automobilyje, laukdama, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, nusimoviau ir ten palikau pėdkelnes. Todėl mano šlaunys dabar tarsi išbėgusios į šalis, kaip manų košė – atrodo dvigubai, trigubai platesnės ir didesnės nei įprastai. Tarp šlaunų ir kušetės susirenka prakaito sluoksnis, dėl kurio jaučiuosi kaip slidus karpis čiuožykloje. Manų košė ir karpis čiuožykloje. Mintyse kikenu.

Ant kušetės guli raudonas mano nešiojamo kompo dėklas, pergrūstas daiktų, negražiai išsipūtęs ir praradęs savo pradinę taupaus dizaino formą. Šalia jo – minkštutės odos hipsteriška kuprinė, ji pustuštė. Dažnai man sako: „Kam tu ją tampaisi, įsigyk geriau talpią rankinę visiems – ir darbo, ir asmeniniams daiktams“. Bet aš žinau, kad tai trumpam, vėliau taip nebus – kuprinėje yra tik asmeniniai daiktai, kas man reikalinga po darbo biure, o ji pustuštė todėl, kad dabar tokio laiko beveik neturiu. Tad ją nešiojuosi labiau kaip svajonę ar pažadą, kad kažkada turėsiu puikaus laiko, atskirai nuo biuro, nuo darbo, po darbo. Kuprinė tikrai graži, trys šimtai eurų už minkštą odą, tvirtas dailias sagtis ir tai, kad ant jos nėra prekinio ženklo – neutrali kokybė brangiau už garsų vardą. Kuprinė ir žemakulniai – dar likę „savi“ atributai, nykstantys manęs pačios likučiai biuro kultūroje – dėl jų dar atpažįstu save veidrodyje. Taip ir nepripratau kaukšėti aukštakulniais ir nešioti moteriškas rankines, nesijaučiu sava tame didelio verslo pasaulyje. Todėl jie ir guli šalia – perkimštas darbo daiktų kompo dėklas išpampusiom siūlėm ir pustuštė kuprinė. Pakinkliai limpa prie paviršiaus. „Šlaš-šlaš, šlaš-šlaš“, – girdėti atlimpanti nuo kušetės oda, kai sūpuoju kojas. Taip vaikai supasi, kai nori įsiūbuoti sūpynes – kad pavyktų, judant į priekį kojas reikia ištiesti ir pačiai atsilošti atgal…

…o jau krentant žemyn leidimosi jėgą stiprinti riečiant kojas po savimi ir pasilenkiant priekin. Vaikystėje labai mėgau suptis. Augau daugiabučių kieme, kurį rėmino trys pilki penkiaaukščiai ir vienas geltonas devynaukštis. Jų sienos buvo stipriai aptrupėjusios nuo laiko bei apardytos vaikų – visi žinojom, kad namo siūlėse yra minkštos, veik stebuklingos medžiagos – kaučiuko, iš kurio galima susukti atšokantį kamuoliuką arba ritinėti kaip dešrelę ir surinkti nuo paviršiaus įvairius daiktus – mama skolinosi mano kaučiuką nurinkti pūkus nuo dryžuoto tėvo švarko. Kiemas turėjo asfaltuotų takų, dvi smėlio dėžes, sūpynes, metalinę konstrukciją, skirtą kilimų daužymui, bet tinkamą ir laipiojimui bei vartymuisi, ir transformatorinę. Porą kartų per vasarą į kiemą užklysdavo mėlynas sunkvežimis – plokščia cisterna su vandeniu. Šiaip ji laistydavo miesto gėlynus karštomis vasaros dienomis, bet kieme gėlynų nebuvo, tad, jei pasitaikydavo koks vaikas ir dar gal koks šuo, pildavo ant jų vandenį ir leisdavo vaikams ir šunims tomis čiurkšlėmis džiaugtis. Vairuotojas neišlipdavo, sėdėdavo kabinoje, rūkydavo ir šypsodavosi, o kiti vairuotojai neatvažiuodavo, tik tas vienas. Šiandienos kontekste tokį tipą jau vadintų iškrypėliu, gal apskųstų institucijoms, o tada tokiais dalykais niekas nesirūpino. Bet ir nebuvo jis tikriausiai joks iškrypėlis, tik spėju, kad turėjo vaikų ir galbūt kažkuo prieš juos jautėsi kaltas – gal lengviau buvo linksminti svetimus, ir jis tai darė, kol vieną vasarą nebeatvažiavo. Pasigesdavau jo.

Išgydyti poetą

Saulius Keturakis

Kurti eilėraščius – paslaptingas užsiėmimas. Vokiečių poetas Johannas Wolfgangas von Goethe kartą pasakojęs sekretoriui Johannui Peteriui Eckermannui apie apsilankymą pas savo draugą Friedrichą Schillerį. Pastarojo neradęs namuose, J. W. Goethe nusprendė luktelėti, šį tą parašyti, ir todėl prisėdo prie F. Schillerio rašomojo stalo. Po kurio laiko poetas pajuto, jog tuoj nualps – tokia smarvė tvyrojo kambaryje. Iš pradžių J. W. Goethe puolė prie lango įkvėpti gryno oro, o paskui ėmė ieškoti, iš kur gi tas baisus dvokas sklinda. Dairydamasis jis pamatė didžiulius dėklus, pilnus supuvusių obuolių. Tuo metu į kambarį įėjusi F. Schillerio žmona paaiškino, jog supuvusių obuolių dėklai yra tam, jog jos vyras galėtų kurti – be šio kvapo jis nejautė jokio įkvėpimo.Daugiau

NePeršaunama sėkmės liemenė

Eglė Petreikienė

Reikia turėti drąsos, – pirmoji mano mintis perskaičius laišką, įkritusį į „Nemuno“ pašto dėžutę: „Šiuo metu sėdžiu oro uoste pakeliui į Kabulą, Afganistano sostinę. Į šią šalį vykstu jau antrąjį kartą. Galbūt jus sudomintų pasakojimas – fotoreportažas iš šios mažai kam žinomos šalies.“ Susimąsčiau ne apie drąsą pasiūlyti savo kūrybą (nors pastarosios kartais pritrūksta talentingam jaunimui). Suintrigavo ir nustebino jaunos fotomenininkės, merginos (!) ryžtas vykti į konfliktų karštinės vis dar krečiamą tolimą kraštą. Netrukus nuostabą sustiprino suvokimas, jog fotoreporteriui maža įveikti savo baimes – reikia aklo tikėjimo, kad esi gimęs su „sėkmės marškinėliais“, kurie lyg neperšaunama liemenė saugo nuo laisva valia pasirinktų iššūkių pasekmių. Šis drąsos ir laimingo atsitiktinumo leitmotyvas, skaitant Vaivos reportažą apie afganų kultūrą, parengtą specialiai „Nemunui“, lydės nuolat.Daugiau

Vilties paieškos pelenuose

Vaiva Bezhan

Gėlėti tankai

Iranietė menininkė Neda Taiyebi atvyko į Kabulą prieš dvejus metus, kaip tik tada, kai ten lankiausi pirmą kartą, ir mes susipažinom. Mano akimis, ji – tikra hipsterė, koučserfinanti Afganistane, o tai yra tikrai nesaugu. (Couchsurfing – keliavimo būdas, kurį praktikuoja keliautojų bendruomenė, suteikianti prieglobstį visiškai nepažįstamiems atvykėliams savo namuose). Neda ėmė tapyti ant apleistų tankų ir tankečių, kuriuos paliko sovietų kariniai daliniai, pasitraukdami iš Afganistano. Kabulo priemiesčiuose yra šimtai jų, tapusių vietiniams vaikams mėgstamiausia žaidimų vieta. Beje, karinė technika – šių vaikų kasdienybė. Jie netgi mokykloje mokomi skaičiuoti, pasitelkiant militaristinius pavyzdžius, – šautuvus, bombas ar kitą amuniciją, vietoj europiečiams įprastų obuoliukų: kiek bus dvi plius dvi granatos?.. Afganų berniukai be jokių kliūčių randa senų ginklų, karinės technikos, todėl N. Taiyebi, norėdama sušvelninti karo pojūtį, dažo tankus ryškiomis, šviesiomis spalvomis, dekoruoja gėlėmis – tokia mergaitiška ornamentika mažiau patraukli berniukams.Daugiau

Skrodimas vaidmeniu

Ingrida Ragelskienė

Lapkričio 3 diena, penktadienis, 18.30 val. Dar prieš susirenkant į salę žiūrovams, Vilniaus mažojo teatro orą įelektrina specifinis laikrodžio tiksėjimas. Regis, tokio įkyriai mechaninio, širdies dūžius atliepiančio gyvenime nesi girdėjęs. Jau čia, ant teatro slenksčio, pradeda kirbėti nuojauta, kad laukia neeilinė akistata su Viktorija Egerman, kurią scenoje įkūnija aktorė Gintarė Latvėnaitė.Daugiau

Guda Koster. Istorijos be taisyklių

Eglė Petreikienė

„Apranga gali atskleisti įvairius identiteto aspektus: asmeninį skonį, profesiją, interesus ar socialinę padėtį. Menininkė Guda Koster žaidžia šiomis tapatybėmis, sukurdama įsimintinas nuotraukas, kuriose drabužiai atlieka pagrindinį vaidmenį. Olandų kūrėja, dirbanti fotografijos, skulptūros ir instaliacijos meno srityse, eksperimentuoja su tekstūromis, spalvomis ir modeliais, kuria siurrealistinius vaizdus, išryškindama priežastis, kodėl mes renkamės vieną ar kitą drabužį. Nors G. Koster modelių veidų neatskleidžia, jų tapatybė yra užkoduota santykyje su aplinka – ryškūs kostiumai dera arba kontrastuoja su dekoratyviais fonais, tapdami žaismingų ir labai spalvingų ansamblių serijomis. Koster kūriniai, turintys ne vieną socialinę nuorodą, kupini ironijos, švelnios kritikos ir paslapties, kurstančios žiūrovo troškimą sužinoti daugiau“, – taip Gudą Koster pristato vokiškas meno ir kultūros žurnalas internete „iGnant“. Panašiai apie šią menininkę rašo ir kiti šiuolaikinio meno leidiniai.Daugiau

Jurga Lago: klaidinantis lengvumas

kalbina Erika Drungytė

Jurgos Lago vardą socialiniai tinklai ir žiniasklaida mini labai dažnai, nes ji yra aktyvi kūrėja, neieškanti žodžio nei kišenėse, nei rankinėse. Jurgai tiesiog duota – ir savitas temperamentas, ir būdas, kai nedaryti yra sunkiau nei tinginiauti, kai nutylėti yra neteisingiau nei išsakyti nuomonę ir poziciją. Tiesa, jei kalbėsime apie mylimą veiklą, pirmiausia ji yra grafikė, juvelyrė, o rašytoja tapo vėliau. Bet suderinti kelias veiklas Jurgai – jokia problema. Ką ten veiklas! Ji ir gyvenimą dviejose šalyse, ir bendravimą keliomis kalbomis, ir motinystės derinimą su kūryba laiko paprastu dalyku. Naujoji J. Lago knyga „Liucija“, neabejoju, bus viena perkamiausių artėjančioje Vilniaus knygų mugėje, o jos juvelyrikos brendas – mitologinis lietuvių totemas paukštukas – liudija tikrumo ir paprastumo sąsajas, nuo plunksnų nusipurtydamas visas dirbtinumo, blizgios tuštumos ir pigaus populiarumo apnašas.Daugiau

Apie nesamą politikos ir meno opoziciją

Daina Pupkevičiūtė

Netikėkite tais, kurie užsispyrę tikina, kad neturi nieko bendro su politika. Paklauskite jų, ar jie iš tiesų nenori nieko bendro turėti su viskuo, kas juos liečia ir vyksta aplink juos, su viskuo, kas susiję su valstybe ir gyvenimu joje (sen. gr. polis reiškia miestą-valstybę, politiká – miesto reikalas). Politika prasideda tuomet, kai imam diskutuoti apie pieno kainą, piktinamės mieste vykdomais tvarkymo darbais, laukiam, kol mažametis prieis „savo eilę“ valstybiniame darželyje, rūpinamės viza kelionei į Baltarusiją ir taip toliau. Kiekvienas šių žingsnių yra politinių susitarimų – vietinės ar tarptautinės reikšmės – padarinys. Apibrėžkime vieną – politika nėra skambios kandidatų į parlamentą kalbos, jos – viešieji ryšiai.Daugiau

Kārlis Vērdiņš | Eilėraščiai

Maždaug 699 000 variantų arba
Rytų Europoje nėra jau taip blogai

Pasirodo, save ištrinti iš socialinių tinklų nėra jau taip paprasta.
Viršyti šviesos greitį nėra jau taip nerealu.
Pavogti 19 dviračių nėra jau taip lengva.
Sirgti nėra jau taip malonu.
Daugiau